Tip:
Highlight text to annotate it
X
Pokalbis su Maissa Bey ir Boualem Sansal
Abu pradėjote rašyti 90-aisiais metais, kai Alžyras išgyveno pilietinį karą ir šis laikmetis atsispindi jūsų knygose.
Bandėte rašyti ir anksčiau ar būtent šis etapas tam turėjo įtakos ?
Viskas kartu.
Rašymas neatėjo staiga.
Aš rašiau ir anksčiau, bet toks rašymas buvo tarsi akistata su savimi.
Aš niekada nerašiau tam, kad mane skaitytų, niekada.
Ir niekada nemaniau vieną dieną pradėti rašyti kitiems, o ne sau.
Rašymas tam tikra prasme buvo kaip veidrodis, į kurį žiūrėdama mačiau save, jis man padėjo suvokti, kas vyksta aplink mane. .
Prieš pradedant rašyti kitiems, aš pabandžiau kurti fantastiką, nes esu žmogus, kuris nelengvai atskleidžia savo jausmus, pyktį.
Aš viską laikau savyje, mano gyvenime niekada nebuvo protrūkių, niekada nešaukiau.
O kai kartais iš tiesų supykdavau, imdavau rašyti ir man pavykdavo viską paversti realybe, kuri mane sukrėsdavo,
paversti fikcija tam tikras detales ir tai mane nuramindavo, suteikdavo galios jausmą.
90-aisiais metais du esminiai dalykai vyko mano gyvenime.
Tai visų pirma užsidarymas, užsisklendimas savyje
(nes tas gyvenimas, kai kažkur išeidavom, lankėm šeimą, draugus, priimdavom juos pas save, tarsi baigėsi).
Taigi toks atsiskyrimas nuo pasaulio.
Ir kitas dalykas -- nesupratimas to, kas vyksta aplink mane,
aš nesupratau, kaip mes priėjom prie to, kas atsitiko, kokia atsakomybės dalis tenka mums?
Visi šie klausimai įtakojo mane, aš negalėjau likti nuošaly, reikėjo kažką daryti.
O ką daryti ?
Pradėti rašyti.
Ir pagaliau išdrįsti perlipti per save ir duoti žmonėms skaityti tai, ką parašiau.
Kai aš išbandžiau, ką gali duoti iliuzijos galia, fantastikos rašymas,
jog tai būdas paveikti įsivaizduojamą realybę, kurios aš negalėjau, mes negalėjom priimti.
Tai nebuvo noras pakeisti istoriją ar kovoti prieš ją, ne.
Man tai buvo pirmiausia (jau keletą metų apie tai galvoju) tvarkos įvedimas, nes rašymas yra iš esmės organizuotas, apibrėžtas veiksmas.
Aplink mane tvyrojo chaosas.
Ir manau, jog rašymas buvo tai, kas man padėjo ištverti, gyventi tuo metu, kai viskas aplink mus byrėjo į šipulius.
Mes to nesupratom, tai iš tiesų buvo pats tikriausias chaosas.
Aš beveik pakartosiu viską žodis žodin, ką sakė Maissa.
Mes gyvename aiškų ir ramų gyvenimą, staiga kažkas atsitinka ir patenkame į mums nesuprantamą pasaulį.
Viskas, ką esame pastatę, sugriūna ir tenka iš naujo ieškoti gyvenimo, savo, šalies prasmės.
Tai, kuo mes skiriamės su Maissa, kad per karą aš atsidūriau rašytojų grupėje.
Rašytojas Rachid Mimouni-- mano universiteto bei darbo draugas, kaimynas.
Kartu rašydami, visiškai natūraliai pradėjome ieškoti atsakymų.
Jis rašydavo, o mes komentuodavome tai, ką jis parašė knygose, ką pasakė per interviu.
Ir mus tai atvedė į aiš***ą, nes tai, ką jis rašė, buvo tikslu.
Taigi pradėjome kažką apibrėžto, aiškaus.
Aš buvau pirmas jo skaitytojas, pirmas žmogus, kuriam jis patikėdavo savo rankraščius, kol dar nebuvo žinomas.
Ir jis pastebėjo, kad turiu talentą.
Aš jam sakiau, kad esu mokslininkas, kad fikcija, literatūra mane domina tik kaip skaitytoją.
Tai manęs nedomina kaip rašytojo.
Man labiau patinka dalykai, pagrįsti mokslu, jie atitinka mano išsilavinimą, mokslas racionalesnis ir efektyvesnis.
Ir tada aš visiškai susipainiojau.
Suprasti nesuprantamą -- tai naudoti suprantamus būdus.
Tai beveik homeopatija.
Taip aš priėjau prie savo pirmosios knygos.
Ir čia aš pilnai sutinku su tavimi.
Ypač dėl pirmosios knygos, mes jos nerašome kitiems, esame įsitikinę, kad rašome sau.
Turime užduotį, tačiau nežinome su kuo kalbėtis.
Kai esame akistatoje su savimi, mes atsipalaiduojame.
O baigus rašyti, atsiranda problemų.
Perskaitom ir pagalvojam, ką su visu tuo darysiu ?
Galvojam, kad tai nepublikuotina, pilna kvailysčių, dalykų, kurių negalime sakyti viešai.
Ir mes dvejojam, pamanom, jog reikia pabandyti, bet kokiu atveju jos niekas neišleis.
Tad aš nusiunčiu Gallimard leidyklai, nesitikėdamas, kad ją publikuos.
O ją visgi išleidžia ir tada galvoju- problema.
Tame, ką jūs pasakėte, buvo žodžiai „politiškai korektiškas".
Bet jūs to nesilaikote, sakote tai, ką jaučiate ir ką galvojate.
Ar sunku taip elgtis ?
Ar nemanote, jog nevisada reikia sakyti tai, ką galvoji?
Kaip veikia tas dalykas (skirtumas tarp to, ką galvojate ir „politiškai korektiško"), ar įtakoja jūsų rašymo būdą ?
Man rašymas yra ganėtinai keistas dalykas.
Kamiu žodžiais tariant, yra „išvirkščioji pusė" ir „geroji pusė".
Savo gyvenimą gyvenu visuomeniškai, esu prisitaikiusi prie aplinkos.
Aš visada turėjau socialumo jausmą, norą neįžeisti, norą neišsišokti.
To mane išmokė, kai buvau maža, moteris visada turi išlikti diskretiška.
Pas mus tai vadinama « žmonės iš geros šeimos ».
Nuo to laiko, kai pradėjau rašyti, atsirado toks dalykas, kaip sakė Boualem,
mes negalvojame apie tai, ką rašome, kas skaitys, mes tiesiog atsiduodame rašymui.
Tai vienintelė vieta, kurioje aš nepasiruošus nusileisti.
Jei aš turėčiau perteikti savo rašymu suvaržymus, kuriuos jaučiu kasdienybėje, manau neberašyčiau.
Dažnai rašydama romaną sustoju, mėginu pažvelgti kitomis akimis (nes tuo pačiu metu esu ir rašytoja, ir skaitytoja),
galvoju, jog pasakiau per daug, bet nenoriu keisti nė vieno kablelio, nes tai vienintelė laisvės reiškimo vieta, kurią turiu.
Jei kažką keisčiau, neturėčiau tikslo daugiau rašyti.
Rašymas tai nėra kaip kai kurie galvoja, jog atsisėsiu ir šiandien kažką pranešiu, kažką pasakysiu.
Visa tai yra supratimas kas esame, kas mus supa, su kuo susiduriame.
Norime parodyti realybę.
Šiandien mano šalyje ir kitur kalbama, jog esu feministė, kalbu apie moterų padėtį, bet aš to visiškai nesiekiu.
Nemėgstu to teiginio « oficiali visuomenės atstovė », labiau patinka, kai sako, jog kalbu žmonių vardu.
Aš nenoriu kažko skelbti.
Be to pats žodis "skelbti" yra labai nemalonus.
Aš pasakoju, sakau, tiriu, aiškinu ir perteikiu jausmą.
Neturiu tikslo kažką skelbti.
Aš esu romanistė, pasakotoja.
Yra fikcija ir realybė, iš kurios kažką sulipdome skaitomo.
Reikia skirti pirmo romano rašymą nuo vėlesnių.
Pirmuose rašymuose esame lyg veidrodyje, patys su savimi, pasakojame savo pačių istoriją.
Vėliau knyga publikuojama, skaitoma, ji gyvena savo gyvenimą ir gali būti suvokiama tūkstančiu skirtingų būdų.
Vieni suvokia vienaip, kiti kitaip, atsiranda bendras analizės procesas.
Knyga yra kaip vienetas, individuali, bet kartu priklauso tam tikrai sistemai, pvz. mokymo, bendravimo.
Kiekvienas esame savitas.
Maissai įskiepytas socialumo jausmas, man lygiai taip pat.
Tačiau viską darome šiek tiek slaptai, ramiu veidu, po kuriuo slypi mūsų gyvenimai.
Kartu esame ir asmenybės, ir rašytojai, norime to ar ne.
Maissa Bey - tai du žmonės, Boualem Sansal- taip pat.
Mes patenkame į socialinę situaciją ir esame klausinėjami apie tai, ką pasakėme, kaip tai buvo suprasta.
Turime atsakyti į klausimus, kritiką.
Pvz. jei po pirmo mano romano leidimo man sakė, jog esu feministė, kituose turiu kalbėti, jog taip nėra, kad žmonės blogai suprato tai, ką norėjau pasakyti.
Taip einame į socialinių derybų procesą. Klausome, ką šneka žmonės ir reaguojame.
Tokiu būdu tampame profesionaliais rašytojais, atliekame savo socialinį vaidmenį.
Kartais norisi rasti savo kelią, atvirumo, nekaltumo.
Rašytojai kartais tarsi atlieka išpažintį, grįžta prie savęs.
Manau, jog paskutinis mano romanas ir buvo taip suvoktas.
Nes pirmose knygose vyravo denonsacija, islamizmas, režimas, kova.
O vėliau norisi išeiti iš to socialinio vaidmens, kurį sunku nešti, kuris vargina, kartais būna nuobodus.
Norime sugrįžti prie paprastesnių dalykų, prie savo individualumo, prie savęs, kurį esame primiršę.
Kalbant apie jūsų paskutinį romaną « Rue Darwin », mes matome naują, visai kitokį Boualem Sansal.
Skaitant « Le village de l'Allemand » ar « Le Serment des Barbares », jaučiama kova prieš pasaulį tokį, koks jis yra.
O paskutiniame labiau matomas pats rašytojas.
Ten aš grįžau prie to, kas mano akimis žiūrint yra esminiai dalykiai.
Pvz. nacionalinio kolektyvinio identiteto klausimas ir individo identiteto sąvoka, kas aš esu ?
Galima klausti, ką reiškia būti alžyriečiu, prancūzu, afrikiečiu, arabu, musulmonu, bet už viso šito slypi pats žmogus, kuris visų pirma žmogus, ne musulmonas ar afrikietis.
Einame link to, kas yra pamatiniai dalykai.
- « Rue Darwin » jaučiame istoriją, istoriją iš didžiosios « I », individas susietas su ja labai stipriai.
- Jis kaip vagonas, prikabintas prie nesibaigiančio traukinio, kur priekyje nesimato lokomotyvo ir paskutinio vagono gale, bet aišku, jog esi jame, esi įtrauktas į tą istoriją.
- Skaitytojas viską mato per savo paties prizmę.
Bet kokią knygą skaitydamas, jis ją suvoks savaip.
- Prustas sakė -- kiekvienas skaitytojas yra savęs paties skaitytojas.
Jam pačiam reikia atsakyti į savo prieštaravimus ir fobijas.
Daugelyje šalių ir ypač pas mus, nežinau kodėl, bet rašytojas visuomenei yra tarsi apsėdimas, fobijų katalizatorius.
Nes jis sako tai, ko nenorime girdėti.
- Taip
Kaip sako patarlė, palikime šulinį uždarytą.
- Taip, tai tiesa
Tai reiškia, jog nereikia visko rodyti, "dangtį laikyti uždengtą".
Man patiko jūsų frazė, jog tarsi kalbate kitų vardu.
Tai jaučiasi jūsų romanuose.
Yra daug personažų moterų ir susidaro įspūdis, jog sunkiomis akimirkomis joms suteikiate orumo egzistuoti.
Kalbate visų tų žmonių vardu, kurie negali kalbėti.
Man taip dažnai sako, ypač moterys.
Yra toks keistas dalykas, nežinau, ar taip yra buvę Boualemui,
bet aš esu gavusi ir turiu namie lig šiol, tokius mažyčius sąsiuvinius, kuriuos man atsiuntė moterys.
Negaliu minėti jų vardų, bet ten jos pasakoja apie skirtingus savo gyvenimo etapus.
Moterys, kurias aš daugiau ar mažiau pažįstu.
Yra viena, kuri atnešė 48 lapų sąsiuvinį, kuriame pasakoja, kur gimė, kas atsitiko jos motinai,
, tėvui, kaip ją ištekino, ką pasakė ar padarė jos vyras, kodėl su juo išsiskyrė, visa tai tęsiasi maždaug 20 puslapių.
Ji to nerašė pati, paprašė kažko iš savo šeimos.
Atneša man ir sako, jog iš to galiu parašyti romaną.
Daug žmonių man taip sako, jei papasakočiau savo gyvenimo istoriją, parašytum patį gražiausią romaną.
Tą sąsiuvinį aš branginu, nežinau, ar kursiu kažką, bet tai yra demaršas, kiekvienas nori palikti pėdsaką.
Sakau sau, kad ta galimybė, kuri man duota - rašymas, daugelis norėtų ją turėti.
Manęs daug klausinėja apie knygos struktūrą.
Kiekvienas romano skyrius pavadintas moters vardu ir jame pasakojamas tikslus kažkuris tos moters gyvenimo etapas.
Tą, kuri pasakoja, Meliką, aš sukūriau, tai personažas, kuris pasakoja moterų gyvenimus.
Bet nė vienas tų gyvenimų nėra išgalvotas.
Visas moteris aš pažinojau, jos man papasakojo keletą savo gyvenimo epizodų.
Ir aš juos atkūriau.
Vieną atkurdama, netgi bandžiau prisiminti žodžius, kuriais pasakojo, balsą.
Jos visos egzistavo.
Vienintelis išgalvotas personažas yra tas, kuris pasakoja, nes norėjau, kad turėtų ryšį su visomis moterimis.
Daug moterų atpažįsta save mano personažuose, nes jos tikrai egzistavo.
Žinoma, yra ir išgalvotų.
Jaučiau, jog žmonės, negalintys kalbėti, tarsi negali egzistuoti ir tarsi norėtų palikti pėdsaką apie tai, kas jie buvo, ką išgyveno.
Alžyre moterys dažnai išsikalba labai atvirai, jos turi bendrumo jausmą vienos su kitom, ko nėra vakarų šalyse.
Ir aš jaučiu, tarsi turėčiau kalbėti tų visų moterų vardu, kurios išsipasakoja.
Žinoma taip, kad jų neatpažintų.
O aš turiu priemones istorijai sukurti.
Taigi moteris, kuri patikėjo man savo gyvenimą sąsiuvinyje, jei aš jį pasakočiau,
tai ne taip, kaip ji papasakojo man, o atskleisdama jos norą sukurti istoriją.
Kalbant apie šių dienų Alžyrą, ar jaučiatės esą labiau judėjime,
kur žmonės rašo, išsako savo baimes, pyktį.
Ar labiau liekate nuošalyje ?
Aš galėčiau kalbėti apie tai, kas vyksta šių dienų Alžyre.
Nuoširdžiai pasakysiu, kad jaučiuosi artimesnė jaunimui nei savo kartos žmonėms.
Šių laikų jaunimas bet kokioje srityje, kino, dainų, muzikos, rašymo, žurnalistikos, yra intelektualūs, smalsūs.
Toks jausmas, kad jaunoji karta nori atsigriebti už tą tuštumą, kuri buvo tarp 1990 ir 2000 m.
Manau, kad Boualem pritars man.
Jų gyvenime buvo tuštuma.
Dažnai jie sako, jog iš jų pavogė vaikystę, paauglystę, jaunystę, todėl jie nori kompensuoti prarastą laiką.
. Ir aš jaučiuosi jiems labai artima.
Tai kažkas jaudinančio, ką išgyvename šiandieniniame Alžyre.
Vienu metu esame aktyvūs ir pasyvūs.
Neaišku, ar mus skaito Alžyre.
Kiekvienas žino, kas yra Maissa Bey ir Boualem Sansal, bet neaišku, ar skaito mūsų knygas.
Visgi mes kažką atstovaujame, vardai kažką sako.
Žinoma, jaunimui tai svarbu, nes suaugę savo gyvenimą jau susikūrė.
Jaunajai kartai reikia tokių alegorinių figūrų, kurios atstovauja rezistenciją, norą kažką keisti.
Tai klausimas, kurį reikia užduoti jaunimui.
Aš esu tikras, kad kažką atstovauju.
Būna, kad oro uoste, kavinėje prieina jaunuoliai ir klausia, ar jūs ponas Sansal ?
Leiskite jus pasveikinti, paspausti ranką, džiaugiuosi tuo, ką darote.
Jie neskaitė mano knygų, bet iš nuogirdų susikūrė mano paveikslą ir tai yra svarbu.