Tip:
Highlight text to annotate it
X
„Zeitgeist“ judėjimo
atsakas žiniasklaidai:
„Osamos bin Ladeno mirtis“
2011-ųjų gegužės 1-ąją
Prezidentas Barakas Obama pasirodė nacionalinėje televizijoje
su skubiu pranešimu, kad Osama bin Ladenas,
pagrindinis tragiškų 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių organizatorius,
buvo karinių pajėgų nužudytas Pakistane.
Netrukus ši žinia žaibo greičiu pasklido po beveik visas
televizijas ir buvo pateikta taip, ką galima apibūdinti kaip
groteskišką pergalės vaizdavimą,
atspindintį emocinio nebrandumo lygį,
prilygstantį kultūrinei psichozei.
Žmonių, bėgiojančių po Niujorko ir Vašingtono gatves,
skanduojančių šovinistinius amerikietiškus šūkius,
mojuojančių vėliavomis, lyg būtų kokio kulto nariai,
šlovinančių kito žmogaus mirtį, vaizdavimas
atskleidžia dar vieną sluoksnį ligos, kurią vadiname modernia visuomene.
Šio atsakymo tikslas nėra atkreipti dėmesį į politinį šio įvykio
panaudojimą ar nušviesti tikslingai surežisuotą manipuliaciją,
kaip didžiosios žiniasklaidos priemonės ir JAV vyriausybė ėmėsi
kontroliuoti visuomenės suvokimą.
Šio straipsnio tikslas yra veikiau išreikšti
didžiulį akivaizdų nelogiš***ą,
ir tai, kaip mūsų kultūra tampa taip lengvai tvarkoma ir emociškai skatinama,
remiantis paviršine simbolika, o ne tikromis problemų ištakomis,
jų sprendimais ar racionaliais aplinkybių svarstymais.
Pirmas ir akivaizdžiausias aspektas
yra tas, kad Osamos bin Ladeno mirtis nieko nereiškia
tarptautinio terorizmo problemos kontekste.
Jo mirtis pasitarnauja tik kaip katarsis
kultūrai, kuri yra neurotiškai priklausoma nuo keršto ir atpildo.
Vien fakto, kad vyriausybė, kuri,
iš psichologinės pusės, visada tarnavo kaip
tėviškas pavyzdys savo piliečiams, įteigia idėją,
kad žmonių žudymas gali būti problemos sprendimu,
turėtų užtekti, kad daugelis mūsų trumpam sustotų ir susimąstytų
apie vertybes, skleidžiamas vyraujančio etinio ir kultūrinio klimato.
Vis dėlto, anapus emocinio iškrypimo ir tragiško,
kerštingo modelio, kuriuo nuolatinis žmonių susiskaldymas ir žiaurumas
yra skatinamas, kyla praktiškas susimąstymas –
kokia problema yra iš tikrųjų ir
kokia šios problemos svarba, išskiriant prioritetus.
Kiekvieno žmogaus mirtis turi neišmatuojamas pasekmes visuomenėje.
Tai niekada nebūna tik vieno individo mirtis.
Tai – mirtis santykių, partnerysčių, palaikymo
ir šeimos bei kitų bendruomenių vientisumo.
Beprasmės 3000 žmonių mirtys 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją
nėra daugiau ar mažiau svarbios, nei žuvusių II-ajame pasauliniame kare,
mirusių nuo vėžio, kitų ligų, nelaimingų atsitikimų ar dėl kitų priežasčių.
Nesuklysime sakydami, kad kaip visuomenė ieškome pasaulio,
kuris strategiškai riboja tokias bereikalingas pasekmes
socialiniu suartėjimu, kuris suteikia didžiausią saugumą,
kokį mūsų išradingumas gali sukurti.
Būtent šiame kontekste
neurotiška manija dėl 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių
tampa itin įžeidžianti ir žlugdanti progresą.
Dabar yra sukurta aplinka, kurioje
nežmoniški kiekiai pinigų, išteklių ir energijos yra išeikvojami
ieškant ir naikinant mažytes žmonių subkultūras, kurios
išreiškia ideologinius skirtumus
ir vykdo žiaurumą, besiremdamos šiais skirtumais.
Vis dėlto, vien Jungtinėse Valstijose kasmet
maždaug 30 tūkst. žmonių žūva automobilių avarijose,
daugelio kurių galima būtų išvengti vien pritaikius paprastus struktūrinius pokyčius.
Tai sudaro dešimt rugsėjo 11-ųjų kasmet,
tačiau panašu, kad niekam dėl to širdies neskauda.
Atitinkamai, virš milijono amerikiečių kasmet miršta dėl
širdies ligų ar vėžio, kurių priežastys daugeliu atvejų yra
lengvai paaiškinamos aplinkos poveikiu.
Vis dėlto, nepaisant daugiau nei 330-ies rugsėjo 11-ųjų,
kasmet įvykstančių tokiomis sąlygomis,
vyriausybės biudžeto lėšos, skirtos šių ligų
tyrimams, sudaro tik nedidelę dalį
pinigų, išleidžiamų „anti-teroristinėms“ operacijoms.
Toks sąrašas galėtų tęstis ir tęstis, atsižvelgiant
į prioritetų iškraipymą, kai svarstoma, ką reiškia
iš tikrųjų saugoti ir gelbėti žmonių gyvybes,
ir mes tikimės, kad yra daug žmonių, kurie sugeba atpažinti
esamą dramatišką pusiausvyros nebuvimą vyraujančiose vertybėse.
Taigi, grįžtant prie keršto ir atpildo aspekto,
užbaigsiu šį kreipimąsi Martino Liuterio Kingo, turbūt genialiausio,
intuityviausio mąstytojo konflikto ir žiaurumo temomis,
citata.
1963-ųjų rugsėjo 15-ą, Birmingamo (Alabamoje) bažnyčios bombardavimo metu,
žuvo keturios mažos mergaitės, lankančios sekmadieninę mokyklą.
Viešame kreipimesi Kingas pasakė:
„Kas nužudė šias keturias mergaites?
Apsižvalgykite. Pamatysite daugybę žmonių,
apie kuriuos net nepagalvotumėte, kad jie prisidėjo prie šio žiauraus poelgio.
Taigi šiąnakt kiekvienas iš mūsų privalo iš čia išeiti
su nauju pasipriešinimo siekiu.
Dievas turi mums darbo.
Gal mūsų misija yra išgelbėti Amerikos sielą.
Mes negalime išgelbėti šios tautos sielos, mėtydami plytas.
Mes negalime išgelbėti šios tautos sielos, išsitraukdami šovinius
ir išeidami šaudyti tikrais ginklais.
Mes privalome žinoti, kad turime kai ką daug galingesnio.
Apsiginkluokite amunicija meilės.“
Daugiau informacijos rasite www.thezeitgeistmovement.com ir www.zeitgeist.lt