Tip:
Highlight text to annotate it
X
Muzika ir smegenys.
Kokią įtaką muzika daro vaiko mokymuisi
ir koks jos vaidmuo švietimo procese?
Pirmiausia pažiūrėkime, ką žinome apie organą,
reguliuojantį visus jūsų gyvybinius procesus
ir padedantį suvokti aplinkinį pasaulį.
Vidutinio dydžio galaktikoje yra apie 100 milijardų žvaigždžių.
Jūsų smegenyse yra panašus kiekis nervinių ląstelių.
Per sekundę jūsų smegenys gali atlikti 100 trilijonų operacijų.
Jų atminties talpa -- 100 milijardų megabaitų.
Jei standartiniu „Intel Pentium" procesoriumi norėtume atlikti tiek skaičiavimų,
jam ataušinti mums prireiktų viso per sekundę Niagaros kriokliu pratekančio vandens.
Žmogaus smegenys yra vienintelis „įrenginys", gebantis atlikti
milijonus funkcijų tuo pačiu metu.
Jei pavaizduotume viską labai supaprastintai, -- smegenų veikla
padalyta į dešiniojo ir kairiojo pusrutulio funkcijas.
Neįtikėtina, bet 70 proc. smegenų masės sudaro vanduo.
Jos nuolat laukia „atlygio" ir bando prisitaikyti prie esamų sąlygų.
Šis lankstumas padeda kovoti su įvairiais išoriniais ir vidiniais pokyčiais.
Šie pokyčiai daro stiprią įtaką mūsų elgesiui.
Smegenys „apdovanoja" save už lankstumą, išskirdamos keletą skirtingų neuromediatorių.
Šios cheminės medžiagos daro įtaką mūsų savijautai, pasitikėjimui ar meilės jausmui,
priklausomai nuo situacijos ir dirgiklių.
Toks adaptyvus elgesys skatina nuolatinį tobulėjimą.
Kuo dažniau siekiame malonumą sukeliančio tikslo, tuo geriau
smegenys reaguoja į mokymąsi.
Kuo dažniau mus supa neigiamos emocijos,
tuo labiau smegenys priešinasi mokymuisi.
Tai skamba kaip savaime suprantamas dalykas,
tačiau jei elgesį laikysime apibrėžtu elektrocheminiu procesu, lengviau suvoksime
priežastingumo ryšį tarp mokymo ir mokymosi bei neigiamų emocijų poveikį.
Teigiamas mokymas palengvina informacijos įsiminimą, padidina pasitikėjimą savimi.
Neigiamas mokymas keičia žmogaus elgesį.
Kuriant ugdymo metodus labai svarbu suprasti, kaip smegenys priima naują informaciją.
Čia susitinka kognityvinė psichologija ir neurologija.
Šias sritis galime palyginti su kompiuterio aparatine ir programine įranga.
Tai supaprastintas požiūris, atviras filosofinėms diskusijoms, nes smegenys
yra daug sudėtingesnis organas nei bet koks kompiuteris.
Jos kontroliuoja savo „programinę įrangą" būdais, apie kuriuos dar ne viską
suprantame ir negalime atkartoti.
Smegenys -- sudėtingiausias mums žinomas darinys visatoje.
1985-aisiais Džonas Sloboda parašė žymųjį veikalą
„Pažintinė muzikinio proto psichologija".
Šioje knygoje jis apibendrino žinias apie vaikų muzikinius gebėjimus.
Tad koks muzikos vaidmuo mokymosi procese?
Jau daugelį šimtmečių muzika laikoma estetiniu menu,
praplečiančiu mūsų pažinimo ribas.
Visai neseniai požiūris kiek pasikeitė.
1997-aisiais profesorius Stivenas Pinkeris iškėlė hipotezę, kad muzika -- tai „garsinis
varškės tortas", tam tikra kalbinių įgūdžių forma.
Magnetinio rezonanso metodu, kuriuo tirtos muzikos besiklausančių žmonių smegenys,
pabandyta paneigti šią nuomonę.
Mes vis dar nagrinėjame sankirtą tarp meno ir mokslo.
Po daugybės išsamių tyrimų profesorius Maiklas Totas
parašė knygą „Ritmas, muzika ir smegenys".
Joje jis teigia, kad muzika sukuria smegenyse tam tikras nervines konstrukcijas,
sukeliančias išskirtinį elgesį ir atsaką į dirgiklius.
Dėmesys muzikai ir spontaniška muzikinė išraiška pastebima pačiais ankstyviausiais
žmogaus gyvenimo metais. Tam nereikia jokių sąmoningų pastangų ar ugdymo.
Profesorius iškelia klausimą: „Ar muzika -- tai jutiminis ir laiko atžvilgiu apibrėžtas
šablonas, padedantis sureguliuoti pažintines, emocines ir motorines funkcijas?
Kitaip tariant, ar muzika mums reikalinga kiekviename gyvenimo žingsnyje?
Turint omenyje mūsų meilę muzikai, sunku neigiamai atsakyti į šiuos klausimus."
Smegenų plastiš***ą pirmasis pastebėjo Santjagas Kachalis.
Tai įvyko 1904-aisiais.
Už savo tyrinėjimus jis buvo apdovanotas Nobelio premija.
Ironiška, kad jaunystėje S. Kachalis norėjo tapti menininku, tačiau tėvas
privertė jį studijuoti mediciną.
Jis sujungė šiuos du gebėjimus kurdamas neįtikėtinus neuronų žemėlapius,
susiedamas abiejų smegenų pusrutulių funkcijas.
S. Kachalis pirmasis iškėlė idėją, kad smegenys nuolat prisitaiko prie aplinkos,
sukurdamos naujas neuronų jungtis, padedančias atlikti reikalingus veiksmus.
Kai lavinami muzikiniai gabumai, keičiasi net kelios smegenų sritys.
Tose zonose suaktyvėja neuronai, kad būtų galima atlaikyti padidėjusį krūvį.
Kuo anksčiau prasideda muzikinis ugdymas, tuo lengviau smegenys prisitaiko.
Ankstyvuoju žmogaus amžiaus tarpsniu smegenyse pilna nenaudojamų neuronų.
Įrodyta, kad muzika padeda vystytis visoms smegenų sritims, dalyvaujančioms toje veikloje.
Pažvelkime į kai kurias iš jų.
Pradėkime nuo ausies būgnelio ir sraigės.
Tai garsinės jungtys, siejančios smegenis su išoriniu pasauliu.
Jas galima palyginti su mikrofonu, paverčiančiu garso bangas tam tikra
dažnių juosta, kuri keliauja į audiokorteksą.
Iš čia informacija, priklausomai nuo jos pobūdžio, patenka į skirtingas smegenų sritis.
Temporalinės žievės funkcija -- priimti garsinę informaciją, koreguoti elgesį
ir, pasitelkiant kitas smegenų sritis, ištraukti iš atminties duomenis.
Temporalinė žievė driekiasi abiejuose pusrutuliuose ir padeda atpažinti garso tembrą.
Kartu su hipokampu ji padeda atgaivinti prisiminimus ir atveria prieigą
prie kalbos centro, esančio sandūroje tarp temporalinės, parietalinės
ir okcipitalinės žievės.
Tai leidžia jums niūniuoti pagal melodiją arba kalbėti apie tai, ką šiuo metu girdite ar grojate.
Paaiškinsiu, kaip smegenys identifikuoja ir apdoroja garso aukščio pokyčius.
Šią funkciją atlieka dorsolateralinė prefrontalinė žievė ir Brodmano 44 ir 47 sritys,
kai aktyvuojama dalis naujų neuronų.
Čia analizuojama kalba ir prasideda mąstymo procesas, imantis informaciją
iš temporalinės žievės.
Tuo metu smegenėlės nagrinėja muzikinį ritmą, metrą ir tempą.
Jos atsakingos už automatinius veiksmus.
Čia atsiranda gebėjimas išgauti tinkamą natą ar pajudinti reikiamą pirštą,
grojant fleita ar saksofonu.
Smegenėlės turi tiesioginį ryšį su motoriniu centru.
Pastarasis atsakingas už visus mūsų atliekamus judesius.
Aukštesnio lygio pažinimo funkcijas vykdo prefrontalinis korteksas.
Jį galima pavadinti „smegenų filosofu".
Šioje smegenų srityje susiformuoja lūkesčiai, ką tikimės išgirsti ar sugroti.
Korteksas leidžia pajusti, ar šie lūkesčiai pasiteisino, ar ne.
Migdolinis kūnas dažnai laikomas „smegenų šamanu".
Tikima, kad būtent jis sutekia mums antgamtinių galių, tačiau iš tiesų migdolinio kūno
funkcija susijusi su atmintimi ir įvairiomis baimėmis.
Jis filtruoja dirgiklius ir sužadina atlygio centrus.
Požievinis smegenų branduolys -- mūsų emocinis barometras.
Jis priverčia mus verkti, juoktis ar bijoti, priklausomai nuo to,
su kokiomis emocijomis susijusi klausoma muzika.
Visų šių procesų metu didžioji smegenų jungtis perduoda šimtus milijonų signalų,
kad skirtingos smegenų sritys būtų aprūpintos reikalinga informacija,
padedančia apdoroti tam tikrą muzikinį kūrinį.
Profesionalaus atlikėjo didžioji smegenų jungtis gali būti 50 proc. didesnė nei vidutinė.
Kas vyksta jūsų smegenyse, kai klausotės mėgstamo kūrinio?
Visų pirma, smegenyse formuojasi lūkesčiai, ką turėtumėte netrukus išgirsti.
Dėl šio pozityvaus mokymosi išsiskiria malonumą sukeliantys neuromediatoriai.
Jei išgirstate netikėtas, tačiau visai priimtinas natas, smegenys sureaguoja į šį iššūkį teigiamai.
Bandome nuspėti tolesnę garsų seką ir nuolat save „apdovanojame".
Klausydamiesi kūrinio, mėginame jį išmokti.
Pagrindinės smegenų sritys stengiasi kuo tiksliau užfiksuoti melodiją ir jos nuotaiką.
Taip ateityje muzikinis kūrinys galės būti atkurtas.
Mums kol kas dar nesuprantamais būdais smegenys kiekvieną kūrinį susieja
su tam tikromis emocijomis.
Toks yra muzikos poveikis.
Visais atvejais muzika turi būti neatsiejama ugdymo proceso dalis.
Galima mokytis abėcėlės pagal tam tikrą ritmą arba lygčių sistemas repuojant.
Muzika gali mus paversti geresniais mokytojais.
Tiems, kurie mokosi, ji gali padėti geriau įsiminti informaciją.
Tinkamai pasinaudojus muzikos teikiamomis galimybėmis per ugdymo procesą,
galima sustiprinti ryšį tarp abiejų smegenų pusrutulių,
pagerinti atmintį ir gaunamą informaciją susieti su tam tikromis emocijomis.
Taip tampa lengviau prisiminti išmoktus dalykus.
Jei mokymąsi susiejame su neigiama patirtimi, šis jausmas mūsų neapleis ilgą laiką.
Kitas bandymas ko nors išmokti bus gerokai apribotas.
Dainavimas ar grojimas kuriuo nors instrumentu turi būti privaloma ugdymo dalis.
Daugybė įrodymų byloja, kad anksčiau muzika buvo svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime.
Tačiau vėlesnis specializavimasis ir jos priskyrimas vien tik meno sričiai
atskyrė muziką nuo kasdienės veiklos, besiremiančios matematika ir gamtos mokslais.
Tai ne tik klaidingas požiūris, tačiau ir svarbaus žmogaus poreikio kurti muziką apribojimas.
Kiekvienas esame muzikalus.
Negalime smegenų ir proto laikyti atskirais objektais.
Turime suprasti abu, nes jie veikia sinchroniškai ir idealioje harmonijoje.
Negalime atskirti mokslo ir meno.
Kai Leonardas sugalvojo sraigtasparnį, tai buvo menas, sekęs paskui mokslą.
Kai Einšteinas pakeitė požiūrį į visatą, tai buvo mokslas, sekęs įkandin meno.
Sakoma, kad kiekviena karta atneša naujovių, pakeičiančių žmonijos vystymosi kelią.
Tai mūsų galimybė pakeisti vaikų ugdymą.
Esame jo dalis.
Ateityje istorikai galės pasakyti, kad lūžis įvyko tūkstantmečio sandūroje.
Kai buvo atrasta, kad muzika yra daugiau nei „garsinis varškės pyragas".
Kad muzika yra tai, kas daro mus žmonėmis.
Sukūrė ir įgarsino K. Garis Heinsas (K. Gary Haynes).