Tip:
Highlight text to annotate it
X
Erdvėlaivis buvo toli nuo namų.
Aš pagalvojau, kad būtų nebloga mintis po Saturno paskutinį kartą pasižiūrėti namų link.
Žvelgiant iš Saturno, Žemė atrodys per maža, kad Vojedžeris įžvelgtų kokias nors detales.
Mūsų planeta bus tik mažas šviesos taškelis, vienišas pikselis...
niekuo nesiskiriantis nuo kitų Vojedžerio matomų taškelių:
Netolimos planetos,
tolimos saulės.
Bet būtent dėl to, kad mūsų pasaulis vos įžvelgiamas,
tokią nuotrauką vertą turėti.
Antikos mokslininkai ir filosofai gerai suprato,
kad Žemė yra tik mažas taškelis dideliame, mus supančiame kosmose.
Tačiau niekam neteko jos tokios pamatyti.
Tai buvo mūsų pirmas ir turbūt paskutinis šansas, per ateinančius dešimtmečius.
Žvelgiant iš tokios tolimos pozicijos, Žemė neatrodo įtin įdomi.
Bet mes pripratę galvoti kitaip.
Pagalvokite dar kartą apie tą taškelį.
Tai čia.
Tai namai.
Čia mes.
Juose,
visi mūsų mylimieji,
visi mūsų pažįstami,
visi apie kuriuos kažką girdėjai,
kiekvienas žmogus, kuris kažkada buvo...
Gyveno savo gyvenimą.
Mūsų skausmo ir džiaugsmo visuma
tūkstančiai įsitikinusių religijų, ideologijų ir ekonominių doktrinų,
kiekvienas medžiotojas ir ūkininkas
kiekvienas herojus ir bailys,
kiekvienas civilizacijos griovėjas ir kūrėjas,
kiekvienas karalius ir valstietis,
kiekviena jauna įsimylėjelių pora,
kiekviena mama ir tėvas,
viltingas vaikas,
visi išradėjai ir tyrinėtojai,
kiekvienas moralės mokytojas, kiekvienas korumpuotas politikas,
kiekviena superžvaigždė,
kiekvienas didis vadas,
kiekvienas šventasis ir nusidėjelis žmonijos istorijoje
gyveno čia, mažoje dulkelėje,
apgaubtoje saulės spinduliu...
Žemė yra labai maža scena
didelėje kosmoso arenoje.
Pagalvokit apie kraujo upes,
pralietas visų generolų ir imperatorių,
kad šlovėje ir triumfe jie galėtų akimirką pabūti
mažos taško dalies valdovais.
Pagalvokit apie nesibaigančius žiaurumus
padarytus, vienam kampe gyvenančių šio pikselio gyventojų,
kitam kampe gyvenantiems, vos nuo jų besiskiriantiems gyventojams.
kokie dažni jų nesusipratimai
kaip jie trokšta užmušti vienas kitą
Kaip stipriai jie dega pykčiu.
Mūsų požiūriams,
mūsų įsivaizduojam svarbumui,
iliuzijai, kad mes turime kažkokią ypatingą poziciją visatoje
šis blankus šviesos taškelis meta iššūkį.
Mūsų planeta yra tik vieniša kruopelė, didingoje mus gaubiančioje kosmoso tamsoje.
Mūsų nežinomybėje. Visose šitose platybėse,
nesimato, kad pagalba ateis kažkur iš toli
išgelbėti mus, nuo mūsų pačių.
Žemė - kol kas vienintelė planeta, palaikanti gyvybę.
Žmonės, neturi kur migruoti, bent jau netolimoje ateityje.
Aplankyti? Taip.
Apsigyventi? Kol kas ne.
Bent jau kol kas, nori nenori, už išlikimą mums teks kovoti Žemėje.
Sakoma, kad astronomija suteikia žmogui kuklumo ir padeda kurti jo charakterį.
Turbūt nėra geresnio pavyzdžio parodyti žmonių išpuikimo kvailumą,
kaip ši, mūsų mažytės planetos nuotrauka, gauta iš labai toli.
Mano nuomone, ji mums sako, kad būtumėm geresni vieni kitiems
ir kad brangintumėm ir saugotumėm mūsų mažytį mėlyną taškelį -
vienintelius namus, kuriuos kažkada turėjom...
"Kažkur kažkas neįtikėtino laukia būti atrastas". - Karlas Saganas