Tip:
Highlight text to annotate it
X
Rugsėjo 10, mano 7-ojo gimtadienio rytą,
aš nusileidau į virtuvę, kur mama plovė indus,
o tėtis, rodos, skaitė laikraštį,
apsireiškiau tarpdury, ir jie pasakė:
"Su gimimo diena." O aš sakiau: "Man septyneri."
Tėtė nusišypsojo ir pasakė:
"Turbūt žinai, ką tai reiškia, tiesa?"
Aš pasakiau: "Aha, kad bus šventė su tortu
ir daug dovanų?" Tėtė pasakė, "Na, taip.
Bet esmė ta, kad septynerių tu pasiekei proto amžių,
tad nuo šiol sugebi nusidėti prieš Dievą ir žmones."
(Juokas)
O aš jau buvau girdėjusi frazę "proto amžius".
Sesuo Merė Kevin ją buvo nuvalkiojus
antroje klasėje mokykloje. Bet kai ji taip sakė,
ta frazė buvo pasimetusi tarp jaudinančių pasiruošimų
pirmajai komunijai ir išpažinčiai.
Žinojome, kad esmė -- balta suknelė ir šydas,
ir aš nekreipiau dėmesio į žodžius "proto amžius".
Todėl pasakiau: "Aha, proto amžius. O ką tai reiškia?"
O tėtė atsakė: "Na, mes katalikai tikime,
jog Dievas supranta, kad maži vaikai neskiria gero ir blogo,
bet septynerių jau turėtumei suprasti.
Taigi, užaugai, pasiekei proto amžių, dabar
Dievas tave ims stebėti ir pradės žymėtis tavo elgesį."
(Juokas)
O aš pasakiau: "O. Palauk. Nori pasakyti, visą tą laiką,
iki šiol, kai buvau labai gera, Dievas to nepastebėjo?"
Mama pasakė: "Na, aš pastebėjau."
(Juokas)
Pagalvojau: "Kaip aš galėjau nežinoti anksčiau?
Kaip galėjau nesuvokti, kai man tai sakė?
Buvau tokia gera, ir kas iš to.
Blogiausia, kaip galėjau nesuprasti šios svarbios žinios
iki pat dienos, kai ji nebenaudinga?"
Tuomet pasakiau: "Bet, mama ir tėti, o kaipgi Kalėdų Senis?
Juk Kalėdų Senis žino, kaip aš elgiuosi, tiesa?"
Tėtė pasakė: "Taip, bet mieloji,
tai iš esmės aktualu tik tarp Padėkos dienos ir Kalėdų."
O mama pasakė: "Baik jau, Bobai. Pasakykim jai, ir viskas.
Juk jai jau septyneri. Džiuli, Kalėdų Senelio nėra."
(Juokas)
Na, čia aš nelabai nusiminiau.
Mano tėvai turėjo visą istoriją apie Kalėdų Senį:
kad jie su juo pasikalbėjo ir sutarė,
jog užuot jam atnešus mūsų dovanas Kalėdų išvakarėse,
kaip jis darė visoms kitoms šeimoms,
kurios savo dovanas išvyniojo anksti Kalėdų rytą,
mes jam duosime daugiau laiko.
Pas mus Kalėdų Senis ateis, kol mes būsime rytinėse mišiose
Kalėdų rytą, bet jei tik mes vaikai nekelsim triukšmo.
Man tai kėlė įtarimą.
Buvo akivaizdu, jog dovanas iš tiesų dalino mūsų tėvai.
Juk tėtis turėjo tokį savitą vyniojimo būdą,
o mamos raštas labai priminė Kalėdų Senio rašyseną.
Be to, kaip Senelis sutaupytų laiko, jei turėtų grįžti
pas mus, pabuvojęs visur kitur?
Iš visų šių įrodymų buvo akivaizdi išvada:
mūsų šeima buvo pernelyg keista
net Kalėdų Seniui,
ir vargšai tėvai norėjo mus apsaugoti nuo šios gėdos
būti atstumtiems Senelio, kuris buvo malonus.
Bet, pripažinkime, jis buvo ir greitas kritikuoti.
Tad sužinojus, kad jo iš viso nėra, pajutau net palengvėjimą.
Išėjau iš virtuvės ne šokiruota dėl Kalėdų Senio,
o visiškai sugluminta,
kad pražiopsojau reikalą su proto amžiumi.
Aš pavėlavau, bet galbūt galėjau padėti kitam,
kuriam ši žinia būtų naudinga.
Kriterijai buvo du:
turėjo būti pakankamai didelis, kad suprastų
proto amžiaus koncepciją, bet dar ne septynerių.
Pasirinkimas aiškus: broliukas Bilas. Jam buvo šešeri.
Pagaliau radau Bilą netoli namų
žaidimų aikštelėje. Buvo šeštadienis,
jis pats vienas spardė kamuolį į sieną.
Pribėgau prie jo ir sakiau: "Bilai!
Ką tik sužinojau, kad proto amžius prasideda septynerių,
ir tada tu sugebi nusidėti prieš Dievą ir žmones."
O Bilas sako: "Na, ir?" Aš jam sakau:
"Na ir tau šešeri. Gali visus metus daryti ką nori,
ir Dievas nepastebės." O Bilas sako: "Na, ir?" Aš sakau:
"Ir? Ir viskas!" Ir nusisukau, buvau labai įpykus.
Bet priėjusi laiptus, apsisukau ir paskelbiau:
"Beje, Bilai, Kalėdų Senelio nėra."
(Juokas)
Na, tada aš to nežinojau,
bet mano 7-asis gimtadienis nebuvo rugsėjo 10-ji.
Kai man suėjo 13, planavau pižamų vakarėlį su draugėmis,
bet prieš porą savaičių mama pasikvietė mane ir pasakė:
"Turiu tau kai ką pasakyti.
Tavo gimtadienis ne rugsėjo 10, o spalio 10." Aš pasakiau: "Ką?"
(Juokas)
Ji pasakė: "Klausyk. Į darželį buvo galima eiti vėliausiai nuo rugsėjo 15."
(Juokas)
"Tai aš jiems pasakiau, kad tu gimusi rugsėjo 10,
tada nebuvau tikra, kad tu visiems neišplepėsi,
tai ir tau ėmiau sakyti, kad tavo gimtadienis rugsėjo 10.
Bet, Džiuli, juk tu buvai visiškai pasiruošusi eiti į mokyklą."
Pamąsčiau apie tai: kai buvau ketverių,
jau buvau vyriausia iš keturių vaikų,
ir mama laukėsi dar vieno vaiko,
tad manau, ji norėjo pasakyti, kad tai ji buvo visiškai pasiruošusi,
visiškai. Tada ji pasakė:
"Nesijaudink, Džiuli, kasmet spalio 10 per tavo gimtadienį,
nors tu to nežinojai, aš pasirūpindavau,
kad tu tą dieną paragautumei torto."
(Juokas)
Tai guodė, bet kartu ir neramino.
Mama švęsdavo mano gimimo dieną su manimi be manęs.
Šioje žinioje labiausiai glumino ne tai,
kad man teko pakeisti pižamų vakarėlio datą
su visomis draugėmis,
o tai, kad, pasirodo, mano ženklas nebuvo mergelė.
Kambary turėjau didžiulį mergelės plakatą,
ir kasdien skaičiau horoskopą, kuris man taip tobulai tiko.
(Juokas)
O, pasirodo, aš svarstyklės?
Tai nuvažiavau į centrą nusipirkti svarstyklių plakato.
Mergelės plakate pavaizduota žavi ilgaplaukė moteris,
gulinti prie vandens,
o svarstyklių plakate tik svarstyklės.
Kaip tik tada pradėjau fiziškai formuotis,
ir formavausi kiek labiau, nei kitos mergaitės,
tad mintis, jog mano zodiako ženklas yra svarstyklės
buvo tiesiog neraminanti ir slegianti.
(Juokas)
Bet aš nusipirkau naują plakatą,
ir ėmiau skaityti naują horoskopą,
ir buvau apstulbinta, kad ir šis tobulai tiko.
Tik po daugelio metų, kai prisiminiau
visą reikalą su proto amžiumi ir gimtadienio pakeitimu,
suvokiau, kad man nesuėjo septyneri
tada, kai maniau. Aš galėjau dar visą mėnesį
daryti ką panorėjusi, kol Dievas manęs nestebėjo.
Gyvenimas gali būti toks žiaurus.
Kartą į mano duris pasibeldė du mormonų misionieriai.
Aš gyvenu prie pat didelės gatvės Los Andžele,
mano rajonas yra tarsi natūrali pradžia
žmonėms, parduodantiems ką nors prie durų.
Kartais ateina senutės iš Septintosios Dienos Adventistų Bažnyčios,
rodo man rojaus piešinukus.
O kartais paaugliai man žada, kad nesijungs prie gaujos
ir neplėš žmonių, jei tik nupirksiu
iš jų žurnalų prenumeratą.
Tad paprastai ignoruoju durų skambutį, bet šįkart atidariau.
Ten buvo du maždaug 19 metų vaikinai,
dėvintys baltus krakmolintus marškinius trumpom rankovėm su ženkliukais,
kuriuose buvo parašyta, kad jie oficialiai atstovauja
Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią.
Jie pasakė, kad turi man pranešimą nuo Dievo.
Aš pasakiau: "Pranešimą man? Nuo Dievo?" Jie pasakė: "Taip."
Aš užaugau Šiaurės-vakarų pakrantėje,
kur buvo daug šios bažnyčios atstovų, ir žinote,
aš su jais dirbau ir net artimai bendravau,
bet niekuomet nežinojau viso mokymo, ką jie sakė žmonėms
misionieriaudami, tad man buvo kiek smalsu,
ir aš pasakiau: "Tai užeikite prašau." Ir jie labai apsidžiaugė,
nes panašu, kad jiems taip nedažnai atsitinka.
(Juokas)
Aš juos pasisodinau, atnešiau po stiklinę vandens...
Taip, gerai. Atnešiau po stiklinę vandens.
Svarbu neliesti plaukų.
(Juokas)
Negalite man rodyti video su manimi
ir tikėtis, kad aš nepasitaisysiu plaukų.
(Juokas)
Gerai. Tai aš juos pasisodinau, atnešiau vandens,
ir padėkoję jie pasakė: "Ar tiki, kad Dievas yra tave pamilęs visa širdimi?"
Aš pagalvojau: "Žinoma, tikiu Dievu,
bet tas žodis "širdis" man nepatinka,
nes tai sužmogina Dievą,
ir žodis "pamilęs" man irgi nepatinka, nes suteikia Dievui lytį."
Bet nenorėjau ginčytis su jais dėl semantikos,
tad po ilgos nepatogios pauzės pasakiau:
"Taip, taip, jaučiuosi labai mylima."
Jie apsikeitė žvilgsniais ir nusišypsojo,
lyg tai būtų teisingas atsakymas. Tada pasakė:
"Ar tiki, kad žemėje visi esame broliai ir seserys?"
Atsakiau: "Taip, tikiu. Taip." Man buvo labai malonu,
kad į šį klausimą galėjau atsakyti greitai.
Jie pasakė: "Tada mes tau papasakosim istoriją."
"Ir jie man papasakojo istoriją apie vyrą vardu Lehi,
kuris gyveno Jeruzalėje 600 metais prieš Kristų.
Pasirodo, Jeruzalėje 600 metais prieš Kristų
visi buvo siaubingai nusidėję. Visi iki vieno:
vyrai, moterys, vaikai, kūdikiai, embrionai.
Dievas pasirodė Lehi ir tarė: "Susodink savo šeimą į valtį,
ir Aš jums parodysiu kelią iš čia." Ir Dievas parodė jiems kelią.
Kelią į Ameriką.
Aš pasakiau: "Ameriką? Iš Jeruzalės į Ameriką valtimi 600 pr. Kr.?"
Jie atsakė: "Taip."
(Juokas)
Tada jie man papasakojo, kaip Lehi ir jo palikuonys
dauginosi ir dauginosi, ir po 600 metų
jų susidarė dvi didelės gentys, nefitai ir lamanitai.
Nefitai buvo visiškai visiškai dori -- visi iki vieno,
o lamanitai buvo visiškai nusidėję --
visi iki vieno, tiesiog labai blogi.
(Juokas)
Tada, kai Jėzus mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes,
pakeliui į rojų jis apsilankė Amerikoje pas nefitus.
(Juokas)
Ir pasakė, kad jei jie išliks visiškai dori --
visi iki vieno --
tai nugalės nusidėjėlius lamanitus.
Bet turbūt kažkas susimovė,
nes lamanitai išžudė visus nefitus.
Visus išskyrus vieną, vardu Mormonas,
kuris pasislėpė miške ir išgyveno.
Jis pasirūpino, kad ši istorija būtų išraižyta
pakeistais Egipto hieroglifais ant aukso lentelių,
kurias jis užkasė prie Palmyros, Niujorko valstijoje.
(Juokas)
Na, aš buvau absoliučiai šokiruota.
(Juokas)
Paklausiau: "Kas atsitiko lamanitams?"
Jie pasakė: "Na, jie tapo mūsų Amerikos indėnais."
Aš pasakiau: "Tai jūs tikite, kad Amerikos indėnai kilę
iš visiškai nusidėjusios tautos?" Jie pasakė: "Taip."
Tada papasakojo, kaip vyras vardu Džozefas Smitas
rado tas aukso lenteles užkastas savo kieme,
ir ten pat rado stebuklingą akmenį, kurį įsidėjo į skrybėlę,
įkišo ten veidą, ir taip sugebėjo
išversti lenteles iš pakeistos egiptiečių į anglų kalbą.
Na, čia aš jau tiesiog norėjau šitiems vaikinams
kai ką patarti dėl idėjos pristatymo.
(Juokas)
Norėjau pasakyti: "Gerai, nuo šito nepradėkite."
Juk net scientologai pirma ištiria žmogaus asmenybę...
(Plojimai)
...tik tada pasakoja apie piktąjį galaktikos valdovą Xenu.
Na, tuomet jie paklausė: "Ar tiki, kad Dievas kalba su mumis
per savo dorus pranašus?" Atsakiau: "Netikiu."
Nes mane buvo kiek nuvylusi istorija apie lamanitus
ir ta nesąmonė apie aukso lenteles, bet iš tiesų
nebuvau to apgalvojusi, tad truputį atsileidau ir paklausiau:
"O ką jūs turite omenyje sakydami "dori"?
Ir ką reiškia "pranašai"? Ar tai galėjo būti moterys?"
Jie atsakė: "Ne." Paklausiau: "Kodėl?" Jie atsakė:
"Na, nes Dievas moterims davė tokią puikią dovaną,
tokią neįtikėtiną, kad vyrus beliko apdovanoti
pranašystės dovana."
Pamąsčiau, kokia gi ta puiki Dievo dovana moterims?
Gal tai, kad jos geriau bendradarbiauja ir adaptuojasi?
Kad ilgiau gyvena? Kad dažnai moterys yra
žymiai mažiau agresyvios nei vyrai? Bet ne, tai buvo visai kas kita.
Jie pasakė: "Na, tai, kad ji gali išnešioti vaiką."
Pasakiau: "Baikit. Net jei moterys bandytų gimdyti
kasmet nuo 15 iki 45 metų amžiaus,
jei tik nemirtų iš išsekimo,
panašu, kad daliai moterų liktų kažkiek laiko
išgirsti Dievo balsui." Bet jie pasakė: "Ne."
(Juokas)
Tada jie man pasirodė nebe tokie skaisčiaveidžiai ir mieli,
bet jie dar nebuvo pabaigę.
Jie pasakė: "Dar mes tikime, kad jei esi mormonas
ir gerai elgiesi bažnyčios atžvilgiu, tai kai miršti
patenki į rojų ir amžinai būni su savo šeima."
Aš pasakiau: "O varge...
(Juokas)
...mane šituo nelabai suviliosi."
(Juokas)
Tada jie sakė: "O... na, mes dar tikime,
kad patekęs į rojų, atgauni savo kūną,
koks jis buvo geriausios formos.
Pavyzdžiui, jei buvai netekęs kojos, atgausi ją.
Ar jei buvai apakęs, praregėsi."
Aš pasakiau: "O aš neturiu gimdos, nes sirgau vėžiu
prieš kelerius metus. Tai vadinasi, jei patekčiau į rojų,
atgaučiau savo gimdą?" Jie atsakė: "Žinoma."
O aš pasakiau: "Aš jos nenoriu. Man gerai be jos." Dar ko.
O jei esi pasidaręs sėkmingą nosies operaciją?
(Juokas)
Ar Dievas priverstų susigrąžinti seną nosį?
Na, jie man davė tą Mormono knygą,
liepė perskaityti tą skyrių ir aną skyrių,
ir pažadėjo sugrįžti ir patikrinti, kaip man sekasi,
o aš, rodos, pasakiau maždaug: "Nereikia skubėti,"
o gal tik: "Nereikia," ir jie išėjo.
Tad pirma aš jaučiausi pranašesnė už tuos vaikinus,
didžiavausi savo įprastesniu tikėjimu. Bet vėliau,
kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau turėjau pripažinti tiesą.
Jei kažkas pasibelstų į mano namus ir aš išgirsčiau katalikų teologiją
ir dogmą pirmą kartą, ir man pasakytų:
"Mes tikime, kad Dievas įtaisė vaiką jaunai mergaitei
be lytinio akto,
ir mums itin svarbu, kad ji buvo nekalta mergelė...
(Juokas)
...ir ji pagimdė kūdikį, ir tai Dievo sūnus."
Juk aš tai palaikyčiau tokia pat nesąmone.
Aš tiesiog pripratusi prie tos istorijos.
(Juokas)
Tad negalėjau sau leisti žiūrėti į tuos vaikinus iš aukštai.
Bet klausimas, kurį jie uždavė vos užėję,
vis sukosi mano galvoje:
Ar aš tikiu, kad Dievas myli mane iš visos širdies?
Nes nebuvau tikra, ką jaučiu dėl šio klausimo.
Jei jie būtų paklausę:
ar jauti, kad Dievas myli tave visa širdimi?
Būtų visai kas kita, manau, iškart atsakyčiau:
"Taip, visada jaučiu. Jaučiu Dievo meilę, kai esu įskaudinta ir pasimetusi,
jaučiuosi paguosta ir pasirūpinta. Glaudžiuosi Dievo meilėje,
kai nesuprantu, dėl ko ištiko nelaimė,
jaučiu Jo meilę, kai dėkinga žvelgiu į visą grožį aplink."
Bet jie uždavė klausimą su žodžiu "tikėti",
ir čia buvo skirtumas,
nes nebuvau tikra, ar tikėjau tuo, ką taip aiškiai jaučiau.