Tip:
Highlight text to annotate it
X
Greičiausiai girdėjote apie Pavlovo šunis.
Šis žodžių junginys neretai apibendrina
XX a. pradžioje dr. Ivano Pavlovo vykdytus tyrimus,
pademonstravusius, kokie stimulai
paskatina atitinkamą šunų reakciją.
Tyrimams jis pasitelkė varpelį,
kuriuo skambtelėdavo prieš pat paduodamas
šunims mėsos miltelių.
Po daugelio tokių skambtelėjimų,
kai šunys buvo pašeriami skaniais mėsos milteliais,
jie galiausiai ėmė išskirti seiles
vos pasigirdus varpelio skambesiui.
Jie seilėjosi net tada,
kai miltelių negaudavo.
Šis fenomenas šunimis neapsiriboja.
Prisiminkite placebo efektą –
kai jokio aktyvaus ingrediento neturintys vaistai
sukelia reakciją,
panašią į tą, kuri atsiranda išgėrus tikrų vaistų.
Šiuo atveju keičiasi tik mūsų reakcija į pačią ligą,
pavyzdžiui, sumažėja skausmo pojūtis,
tačiau pati liga lieka.
Arba pagalvokite apie meilę, kurią jaučiame tėvams.
Vieni teigs, kad ši meilė instinktyvi,
ir, galbūt, iš dalies jie yra teisūs.
Tačiau šis argumentas nepaaiškina
tokios pat stiprios meilės,
kurią tėvams jaučia
vyresniame amžiuje įvaikinti vaikai.
Biheriovizmo atstovų argumentai
gali paaiškinti abi meilės formas.
Tėvai, biologiniai jie būtų ar ne,
yra nuolatos siejami su tokiais dalykais kaip
maistas,
šypsenos,
žaislai,
meilė,
žaidimai,
apsauga,
ir pramogos.
Nuolatinis tėvų asocijavimas su šiais
nuostabiais ir ypač svarbiais vaiko gyvenimo aspektais
turi panašų, tačiau šiek tiek sudėtingesnį
efektą nei mėsos miltų efektas keliamas Pavlovo šunims.
Kitais žodžiais tariant, jei vaiko tėvai yra siejami
su labai gerais ir svarbiais dalykais,
patys tėvai įgauna
tokią pat svarbą.
Iš Pavlovo tyrinėjimų galime daryti ir kelias
romantiškesnes išvadas.
Visi turime pavalgyti, kad išgyventume, ar ne?
O tas, kas mus pamaitina
skaniu, seilėtis verčiančiu valgiu,
tampa žmogiškuoju skambančio varpelio atitikmeniu.
Kitais žodžiais tariant,
jei galite savo būsimam mylimajam
iškepti vieną ar kelis skanius patiekalus,
didelė tikimybė, kad ateityje jis į jus
žiūrės daug teigiamiau,
net jei tą skanų patiekalą paruošėte ne jūs.
O kas nenorėtų, kad jų gyvenimo meilė
imtų dėl jų seilėtis?
Tačiau gyvenimas – ne vien varpeliai ir seilėjimasis.
Toks elgesio mokymas turi ir tamsiąją pusę –
– „pasibjaurėjimą skoniu“.
Bjaurimės skoniu tada, kai suvalgome ko nors,
nuo ko galiausiai pasidaro bloga
ir dėl ko vėliau vengiame to maisto,
dažniausiai net iki gyvenimo pabaigos.
Bjaurėjimasis maistu gali būti labai stiprus
ir išlikti netgi blogumui pasireiškus
po daugelio valandų
ir net jei maistas nebuvo tikroji ligos priežastis.
Taip nutinka, kai sergame gripu ir netyčia,
prieš pat supykinant, ko nors suvalgome.
Tada žinome, kad
vėmimą sukėlė ne maistas,
tačiau mūsų kūnas to nežino.
Ir kitą kartą, kai susidursime su tuo pačiu maistu,
greičiausiai jo atsisakysime.
Dabar įsivaizduokite, kas gali nutikti
jei pasimatymui patieksite ne iki galo apdoroto maisto.
Jei jūsų simpatijai pasidarys bloga,
didelė tikimybė, kad jis/ji
tą blogumą sies ne tik su maistu,
bet būtent su JŪSŲ maistu.
Jei pojūčiai buvo ypač blogi arba
jei viskas pasikartoja ir antrojo pasimatymo metu,
jis/ji gali susieti jus su pasekmėmis.
Visai kaip Pavlovo šunys
sieję skambutį su mėsos milteliais.
Kitais žodžiais tariant,
kitąkart vos jus pamačius,
juos gali supykinti!
Kaip teigia senas posakis:
„Tiesiausias kelias į širdį –
per skrandį“.
Jei tik, žinoma, nuo to nesupykins.