Tip:
Highlight text to annotate it
X
Pokalbis apie surogatinę motinystę su režisiere ***'a Poulantzas
Dominykas ir Silvija susipažino 1996 m.
Jie nusprendė sukurti šeimą.
Kadangi Silvija neturi gimdos, apsvarsčiusi įvairius variantus, pora ėmė ieškoti moters, kuri išnešiotų jiems kūdikį.
Filmas "Kelios motinos" pasakoja apie surogatinę motinystę, apie moteris, išnešiojančias kūdikį kitai moteriai.
Prancūzijos įstatymai surogatinę motinystę draudžia.
Silvija ir Dominykas nuvyko į Kaliforniją, kur ji leidžiama ir reglamentuota teisės aktais.
Iš pradžių ketinau parodyti nėštumą, kuris sieja dvi moteris: tą, kuri nešioja kūdikį, ir tą, kuri jo laukia.
Prancūzijoje tai uždrausta, todėl moterys paprastai nesutinka būti filmuojamos.
Norėjau, kad filme matytume žmonių veidus.
Prancūzijoje yra pora, apie kurią žiniasklaida jau plačiai rašė.
San Diege viena moteris išnešiojo jiems dvi mergaites.
Grįžę į tėvynę jie stojo prieš teismą.
Ši pora sutiko kalbėti prieš kamerą.
Filmavome San Diege, kur po ankstesnio apvaisinimo liko užšaldyti 9 embrionai.
Pora vėl ieš ko moters, kuri sutiktų išnešioti broliukų ar sesučių jau dešimt metų turinčios mergaitėms.
- Važiuosim į Ameriką, pažiūrėsim, kaip gyvena mūsų sėklytės.
Jos ten jau taip seniai, septynis metus.
Pasėjome paskutinį kartą, kai buvome.
- Kur pasėote?
- Vienoje klinikoje, ten jas saugo.
- Tokiame šaldytuve.
- Kad jos nesugęstų.
Prancūzijos įstatymai griežtai draudžia surogatinę motinystę.
Baudžiamoji byla, iškelta šiai porai, buvo nutraukta, kadangi faktas įvyko šalyje, kurioje surogatinė motinystė leidžiama.
Tačiau pora iki šiol bylinėjasi teismuose, kad mergaitės būtų pripažintos jų vaikais.
Mergaitės turi tris mamas.
Jas auginanti mama neturi gimdos.
Jos kiauš inėliai buvo persodinti kitai moteriai, bet apvaisinimas nepavyko, ji buvo per sena.
Prancūzijoje kiaušinėlių ir ovocitų donorystė yra nemokama ir anonimiška,
tuo tarpu JAV yra galimybė pasirinkti moterį-donorę.
Mama kreipėsi į vieną savo draugių, kuri sutiko būti donore.
Mergaitės pažįsta šią moterį ir tą, kuri jas išnešiojo, tačiau tikrąja mama laiko jas auginančią motiną.
Mergaites auginanti pora nėra pripažinta tėvais, mokykloje mergaitėms taikomos tam tikros išimtys.
Tėvai, kurių vaikai gimė užsienyje surogatinės motinystės keliu, kovoja, kad Prancūzijoje jų vaikai būtų pripažinti.
Jei šeimos nariai serga paveldima liga, medikai alieka apvaisinimą mėgintuvėlyje ir išrenka embrioną, kurio genuose neranda patologijos.
Tokiu būdu gimęs jaunesnis vaikas gali išgelbėti paveldima liga sergantį vyresnįjį.
Bet tai kelia kalusimą apie vaiko instrumentalizavimą.
Medikus galima suprasti: jų uždavinys yra gydyti,
tačiau gyvybės gynėjai skambina pavojaus varpais: kur mes einame?
Ar vadovausimės eugenika ir gimdysime tokius vaikus, kokių pageidaujame?
Mane labiausiai stebina, kaip lengvai pačios mergaitės vertina tokį savo pradėjimą. Jos apie tai žino nuo mažų dienų.
Viena darželio draugės paklausė: kas tave išnešiojo?
Keista, kad jos nesusipainioja tarp motinos-ovocitų donorės ir motinos, kuri jas išneišojo.
Ligoninėje yra vaikučių, reikia juos žiūrėti.
Manau, kad, sulaukusios paauglystės jos labiau tapatins save su ovocitų donore, nes išore yra panašios.
Kol kas jos nežino, kokią reikšmę turi genai, bet manau, kad vėliau joms iškils klausimų.
Beje, motina, kuri jas augina, beveik nebendrauja su ovocitų donore, tikriausiai nujausdama, kas jos laukia ateityje.
Tuo tarpu ryšiai su mergaites išnešiojusia moterimi liko artimi.