Tip:
Highlight text to annotate it
X
Pirmajame „Daiktų istorija“ sezone žvilgtelėjome į sitemą, kuri
sukuria per daug daiktų, ir per mažai to, ko mums iš tikrųjų reikia.
Dabar ruošiames pradėti žiūrėti į istorijas už „Daiktų istorijos“.
Čia rasime būdų kaip šią situaciją apgręžti.
Sveiki atvykę į antrąjį sezoną!
„Blogai jums, blogai Amerikai“. „Jis mus atstatys į vėžias“.
„Nuvarė valstiją, dabar nori būti jūsų senatoriumi“. „Atsistokite ir pasakykite „Ne!“
„Atsistokite ir pasakykite „Ne!“ „Blogai jums, blogai Amerikai.“ „Balsuokite už šį vyruką!“ „Balsuokite už šį vyruką“.
Ar jūs dar nepavargote?
Kodėl per kiekvieną rinkimų sezoną tampa nebeįmanoma išgirsti faktų per tas visas
klaidinančias reklamas?
Ir jei atrodo, kad problema tik blogėja, tai todėl, nes taip ir yra.
Galime už tai dėkoti JAV Aukščiausiam teismui už tai.
2010-iais jie nusprendė, kad bus viskas gerai
jei korporacijos galės leisti tiek pinigų, kiek nori, kad pasakytų mums už ką balsuoti.
Palaukite,
kodėl korporacijos turėtų mums sakyti už ką balsuoti?
Išsiaiškinkime.
Tai demokratija, žinote, žmonių valdžia?
Aš esu asmuo. Tu asmuo. O „Chevron“?
Ne asmuo.
Taigi, ar rinkimai neturėtų būti apie tai ko žmonėms reikia?
Geri darbai. Saugūs produktai. Sveikatos apsauga. Atsakinga vyriausybė.
Švarus oras ir vanduo.
Pasirodo, didžioji dauguma amerikiečių norėtų, kad daugiau būtų nuveikiama visose šiose srityse.
Bet ko žmonės nori, bus nesvarbu, kol korporacijos leis milijonus, kad
įstatymų leidėjų rinkimuose.
Naftos kompanijos įtikino politikus blokuoti įstatymus saugančius klimatą.
Gamintojai prastūmė prekybos susitarimus, kurie pamina gaminių saugumą ir padeda perkelti darbus į užjūrius.
Draudimo kompanijos tapo pirmosiomis sužinojusios apie sveikatos reformą ir gigantiškos korporacijos
gavo išpirkimus (angl. bail-outs) ir subsidijas.
Galbūt todėl tiek daug žmonių – respublikonai, demokratai, nepriklausomybininkai – visiškai pasipiktinę
mūsų vyriausybe. [Šaukia pikta minia.]
Lengva pykti.
Tačiau laikas susiimti ir suprasti, kad problemos širdyje ne blogi
įstatymų leidėjai. Demokratija krizėje.
85% amerikiečių mano, kad korporacijos turi per daug galių demokratijoje
ir žmonės turi per mažai.
85 procentai!
Ei, tai dauguma. Tai susijunkime ir atsiimkime demokratiją iš korporacijų.
Tai būtų pirmas ir svarbiausias žingsnis darant tikrą progresą srityse, kurios
žmonėms rūpi labiausiai.
Taigi, kaip pirmiausia „Mes, tauta“ praradome savo demokratiją?
Grįžkime kelis šimtmečius atgal.
Tuomet buvo tik žmonės.
Vieni turėjo verslus. Kiti jiems dirbo.
Nepaisant visko, buvo tik žmonės. Tuomet žmonės išradą kažką naujo – korporaciją.
Tos teisinės struktūros egzistuoja nepriklausomai nuo žmonių, kuriems jos priklauso.
Jei korporacija prisiverda sau košės, savininkai gali sakyti: „Nekaltinkite mūsų,
kaltinkite korporaciją. Aš tik akcininkas!“
Kai JAV buvo ką tik įsikūrusios,
korporacijas buvo lengviau stebėti.
Tais laikais
vyriausbės suteikdavo joms leidimus tam tikriems trumpalaikiams projektams, tokiems kaip
tilto ar geležinkelio statybos.
Vos tik jos atlikdavo savo pareigą, jos buvo paleidžiamos.
Tačiau su laiku įstatymai pasikeitė ir korporacijos jau nebe išjungiamos vos tik projektai
pabaigiami.
Jos pradėjo gyventi neapibrėžtai,
su daug bendresniu tikslu
pelnu.
Ir taip gimė moderniosios korporacijos.
Šiandienos korporacijos užprogramuotos kažkuo pavojingu.
Ne taip kaip žmonės, kurie turi įvairiausių motyvų:
daryti gerus dalykus, mylėti šeimą, šalį, planetą.
Viešai listinguojamos korporacijos dabar net pagal įstatymą privalo siekti vieno
vienintelio tikslo –
maksimizuoti akcininkų vertę,
Uždirbti kiek įmanoma daugiau pinigų.
Tai viskas.
Ne, tikrai viskas. Tai yra tai, ko įstatymas ir rinkos reikalauja.
Įsivaizduokite draugą sakant: „Man rūpi tik pinigai“.
Nenorėtumėte jam palikti savo vaikų, ar demokratijos, jei apie tai kalbame.
Taip, žmonės valdo šias korporacijas,
bet jų žmogiškosios motyvacijos yra antraeilės.
Jei jie teiktų prioritetą bet kam kitam, o ne pelnui, jie būtų išspirti.
Ar gali korporacijų lyderiai daryti gerus dalykus, pavyzdžiui, aukoti labdarai ar būti žalesniems?
Žinoma. Bet jei tai nesikerta su pelno didinimu.
Nuo jų kuklios pradžios, korporacijos tapo milžiniškos.
53 iš 100 didžiausių pasaulio ekonomikų Žemėje šiandien yra korporacijos.
Taigi, korporacijos turi siaurą pelno motyvą.
Jos didžiulės. Ir jų savininkai gali
lengvai išvengti kaltės dėl bet kokios žalos, kurią jos sukelia.
Dėl to tampa sudėtinga su jomis gyventi vienoje šalyje.
Jei norime, kad jos tarnautų mums, o ne atvirkščiai, joms reikia kelių kertinių taisyklių.
Ir čia reikalinga vyriausybė, kuri
kuria taisykles, kad viskas būtų sąžininga, saugu, ir visuomenė būtų apsaugota nuo
korporacijų siautėjimo.
Jei jų pagrindinis tikslas maksimizuoti pelną, ar manote, kad korporacijos noriai
laikosi taisyklių?
Ne, žinoma ne. Jos nori rašyti tas taisykles. 0:05:10.879,0:05:13.639 Bet kas turėtų rašyti taisykles demokratijoje?
Žmonės.
Todėl viena iš korporacijų esminių strategijų patenkant į mūsų demokratiją, yra
sakymas, kad joms, kaip ir tikriems, gyviems žmonėms priklauso Pirmosios pataisos teisės.
Ir taip jie laimėjo tą 2010-ųjų JAV Aukščiausiojo teismo byla, žinomą kaip
„JAV piliečiai prieš FEC“
Šioje byloje penki Aukščiausiojo teismo nariai nusprendė, kad nekonstitutiška
taikyti ribojimus tam, kiek daug pinigų korporacijos gali išleisti rinkimų įtakojimui.
Kodėl? Jie sako, kad ribojimai pažeidžia Pirmąją pataisą, garantuojančią laisvą žodį.
Akivaizdu, mūsų įkūrėjai, kurie parašė Pirmąją pataisą siekė apsaugoti
žmonių laisvą žodį.
Bet šis sprendimas pasikliauja pamišusiu teiginiu, kad korporacijos nusipelno tokio paties elgesio
ir teisių kaip ir žmonės!
Tai reiškia, kad korporacijos gali leisti tiek kiek nori, kada nori, papirkti ir prispausti
kandidatus, kurie neparankūs jų interesams,
ir remti kandidatus, kurie darys tai, kas prašoma.
Geros naujienos korporacijoms nusiraškyti įstatymų leidėjus, kurių darbas
jas stebėti.
Esu visiškai už laisvą žodį!
Jei kiekvienas „Exxon“ akcininkas ir darbuotojas nori asmeniškai remti kokį nors naftos lobistą
kandidatuojantį į Senatą – tai jų teisė.
Yra milijonai žmonių, kurie parems kitą kandidatą.
Taip veikia demokratija!
Bet dabar „Exxon“, ar bet kuri kita korporacija, gali nuspręsti išleisti neribotas sumas
iš savo didžiulių iždų, kad įtakotų rinkimus,
net nepasikonsultavusios su akcininkais.
Tai rimtas reikalas.
Jei 100 dižiausių korporacijų nuspręstų išleisti vos 1% jų pelno rinkimams,
jos aplenktų visus Prezidento, Atstovų rūmus ir Senato rinkimų kandidatus kartu sudėjus!
Sekmės su laisvu žodžiu!
Taigi, ar šliuzų atidarymas iš tikrųjų sukėlė potvynį?
Visiškai taip.
2010-iais
tam tikros „nepriklausomos“ grupės, kurias korporacijoms leidžiama remti
išleido 300 milijonų USD.
Tai daugiau nei visi rinkimai nuo 1990 metų kartu sudėjus!
Taigi korporacijos skandina mūsų balsus,
gaudamos tai ko nori, ir mūsų demokratija bėdoje.
Bet mes dar turime visus šansus ją išgelbėti!
Žmonės taip pasipiktinę Aukščiausiojo teismo sprendimu, kad kyla didžiulis atsakas.
Tokia milžiniška problema reikalauja milžiniško sprendimo.
Ir mes tokį turime –
tai nauja konstitucinė pataisa.
Ši pataisa yra protinga ir aiški. Ji sustabdo mūsų demokratijos katastrofą išaiškindama, kad
Pirmoji pataisa nėra skirta korporacijoms.
Suprantu, kad konstitucijos pataisymas yra didelis ir ambicingas tikslas.
Bet tai nėra neįmanoma.
Dideli teigiami pokyčiai šioje šalyje buvo padaromi,
nes žmonės svajojo plačiai, siekė aukštai, ir nusistatė ambicingus tikslus.
Laikas taip elgtis dabar,
nes kalbame apie demoktratijos gyvybę.
Viešas kampanijų finansavimas būtų sekantis didelis žingsnis.
Kongresas dirba prie pasiūlymo šiuo metu, kad būtų galima leisti kandidatams
būti išrinktiems be korporacijų dolerių.
Atminkime, 85% amerikiečių mano, kad korporacijos turi per daug įtakos
mūsų demokratijoje.
To pakanka, kad įvyktų pokytis,
jei sentimentus paversime veiksmais.
Pažvelkite, korporacijos nepasitrauks iš demokratijos kol mes, tauta, jos neatsiimsime.
Taigi tęsime kovoti už atsinaujinančią energetiką, žalius darbus, sveikatos apsaugą, sveikus produktus,
ir kokybišką viešąjį švietimą.
Bet pasilikite energijos mūsų gyvenimo kovai.
Kovai, kuri gali atverti duris į visų šių problemų sprendimus.
Laikas korporacijoms grįžti į savo vietą, ir žmonėms vėl imtis demokratijos. �