Tip:
Highlight text to annotate it
X
Pone Prezidente, Pone Generalini Sekretoriau,
mieli kolegos, ponai ir ponios:
Šiandieną aš norėčiau pradėti pasakojimu apie amerikietį, vardu Chris Stevens (Krisas Styvensas).
Chris gimė Grass Valley miestelyje, Kalifornijoje,
teisininko ir muzikės šeimoje.
Jaunystėje Chris prisijungė prie Taikos korpuso (Peace Corps) ir dirbo anglų kalbos mokytoju Maroke.
Jis pamilo ir gerbė Šiaurės Afrikos ir Viduriniųjų Rytų žmones,
ir šis jo atsidavimas išliko visą gyvenimą.
Būdamas diplomatu, jis dirbo Egipte ir Sirijoje, Saudi Arabijoje ir Libijoje.
Jis buvo žinomas kaip žmogus lankantis miesto, kuriame dirbo, gatves - ragaujantis vietinį maistą,
bendraujantis su daugybe žmonių, kalbantis arabiškai ir išklausantis visų su plačia šypsena.
Chris atvyko į Bengazį pirmosiomis Libijos revoliucijos dienomis krovininiu laivu.
Būdamas Amerikos įgaliotiniu, jis padėjo Libijos žmonėms tuo metu, kai jie bandė išspręsti smurtinį konfliktą,
jis rūpinosi sužeistais ir kūrė ateities viziją,
kurioje būtų gerbiamos visų Libijos žmonių teisės.
Po revoliucijos jis rėmė naujos demokratijos gimimą,
kuomet Libijos žmonės surengė rinkimus, kūrė naujas institucijas ir po ilgų diktatūros dešimtmečių pradėjo judėti pirmyn.
Chris Stevens mylėjo savo darbą. Jis didžiavosi šalimi kuriai tarnavo,
ir kiekviename sutiktame žmoguje jis matė kilnumą. Prieš dvi savaites
jis keliavo į Bengazį ketindamas peržvelgti naujo kultūros centro įkūrimo ir ligoninės modernizavimo planus.
Tuo pačiu metu Amerikos saugoma teritorija buvo užpulta.
Chris kartu su trimis kolegomis buvo nužudytas mieste, kurį jis bandė išsaugoti.
Jam buvo 52.
Aš pasakoju šią istoriją todėl, kad Chris Stevens įkūnijo tai, kas yra geriausia Amerikoje.
Kaip ir kiti užsienio tarnybos darbuotojai, jis statė tiltus jungiančius vandenynus ir kultūras,
bei buvo giliai pasišventęs tarptautinei kooperacijai, kurią atstovauja Jungtinės Tautos.
Jis buvo nuolankus, tačiau visuomet užtarė tam tikrus principus - tikėjimą, jog
kiekvienas individas turi laisvę nuspręsti savo likimą ir gyventi laisvą, orų, teisingą ir galimybių teikiantį gyvenimą.
Mūsų piliečių užpuolimas Bengazyje yra Amerikos užpuolimas.
Mes dėkingi už pagalbą, gautą iš Libijos vyriausybės ir Libijos žmonių.
Ir negali kilti mažiausia abejonė, jog mes nepaliaujamai ieškosime žudikų ir patrauksime juos į teismą.
Ir aš taip pat vertinu tai, jog per pastarąsias dienas, kitų regiono šalių lyderiai,
tarp kurių norėčiau paminėti Egiptą, Tunisą ir Jemeną, prisidėjo prie pastangų užtikrinti mūsų diplomatinių atstovybių saugumą,
bei išreiškė būtinybę išlikti ramiems. Tarp šių lyderių tai išreiškė ir religiniai valdžios autoritetai visame pasaulyje.
Bet būtina suprasti, jog šios paskutinių dviejų savaičių atakos nėra vien tik Amerikos užpuolimas.
Tai yra ataka prieš pačius esminius idealus, kuriais remiantis Jungtinės Tautos buvo įkurtos -
suvokimą, jog žmonės gali išspręsti nesutarimus taikiai; jog diplomatija gali pakeisti karą;
jog šiame vienas nuo kito priklausomame pasaulyje, mes visi esame atsakingi už didesnių galimybių ir saugomo kūrimą visiems piliečiams.
Jei mes iš tiesų rimtai laikomės šių idealų, neužtenka vien tik paskirti daugiau apsaugos darbuotojų prie ambasados;
ar tik viešai apgailestauti ir laukti, kol smurtas pasibaigs.
Jei iš tiesų tikime šiais idealais, mes turime nuoširdžiai kalbėti apie gilesnes šios krizės priežastis,
nes mes turime pasirinkti tarp jėgų, kurios mus išskirs, ir tarp vilties, kuri mus sujungs ir laikys kartu.
Šiandien mes turime dar kartą patvirtinti, kad mūsų ateitis priklausys nuo tokių žmonių kaip Chris Stevens, o ne nuo jo žudikų.
Šiandien mes turime deklaruoti, jog toks smurtas ir nepakantumas neturi vietos tarp mūsų Jungtinių Tautų,
Nepraėjo dveji metai nuo to laiko, kai prekeivis Tunise susidegino, protestuodamas prieš engėjišką korupciją savo šalyje,
ir įžiebė tai, kas vėliau tapo Arabų pavasariu. Ir nuo tada
pasaulis buvo sužavėtas įvykusia transformacija
ir Jungtinės Amerikos Valstijos palaikė šias pokyčių jėgas.
Mes buvome įkvėpti Tuniso protestų,kurie nuvertė diktatorių, nes mes atpažinome
savo pačių tikėjimą žmonių, kurie išėjo į gatves, siekiuose ir troškimuose.
Mes reikalavome pokyčių Egipte, kadangi mūsų parama demokratijai automatiškai nustatė mūsų vietą šalia Egipto žmonių.
Mes palaikėme vadovybės pokyčius Jemene,
kadangi korumpuotas status quo nebegalėjo ilgiau tarnauti žmonių interesams.
Mes įsiterpėme į Libijos konfliktą palaikomi plačios koalicijos ir JT Saugumo Tarybos mandato,
kadangi mes turėjome galimybę sustabdyti nekaltų žmonių skerdynes, ir kadangi mes tikėjome
jog žmonių troškimai yra daug stipresni už tironą.
Ir susitikdami čia, mes dar kartą turime išsakyti, jog Bashar al-Assad režimui turi ateiti galas,
tam kad, Sirijos žmonių kančios pasibaigtų ir išauštų nauja era.
Mes esame šiose pozicijose todėl, jog tikime, kad laisvė ir apsisprendimo teisė nėra unikali vienai kultūrai.
Tai nėra tik Amerikos ar Vakarietiškos vertybės - tai yra universalios vertybės.
Ir netgi kuomet didžiuliai iššūkiai laukia perėjime į demokratiją,
esu tikras, jog žmonių valdžia, išrinkta žmonių ir tarnaujanti žmonėms
atneš stabilumą, gerovę ir individualias galimybes, ir tai tarnaus kaip pagrindas taikai pasaulyje.
Tad priminkime sau, kad tai progreso laikas.
Pirmą kartą per kelis dešimtmečius tunisiečiai, egiptiečiai ir libiai
išsirinko naujus lyderius rinkimuose, kurie buvo patikimi, teisingi ir konkurencingi.
Ši demokratinė dvasia nebuvo apribota vien tik Arabų pasaulyje.
Per paskutinius metus mes liudijome taikius valdžios perėjimus Malavyje ir Senegale,
ir naują prezidentą Somalyje. Mianmare prezidentas išlaisvino politinius kalinius
ir atvėrė uždarą visuomenę; drąsi disidentė buvo išrinkta į parlamentą;
ir žmonės tikisi tolesnių reformų. Visame pasaulyje
žmonės siekia, kad jų balsai būtų išgirsti, atkakliai tvirtinami jų įgimtą kilnumą ir teisę nuspręsti pačių ateitį.
Ir vis dėlto paskutinių savaičių sąmyšis mums primena, kad kelias į demokratiją nesibaigia ties rinkimų biuleteniu.
Nelson Mandela kartą pasakė: "Būti laisvam tai ne tik nusiimti grandines,
bet gyventi taip, kad kitų laisvės būtų gerbtinos ir užtikrintos". [Plojimai]
Tikra demokratija reikalauja, kad piliečiai nebūtų įmesti į kalėjimą dėl savo įsitikinimų
ir kad verslas galėtų būti pradėtas be kyšių mokėjimo.
Ji priklauso nuo piliečių laisvės išsakyti savo idėjas ir susirinkti be baimės;
Ir nuo teisingumo ir tinkamo proceso, kurie garantuoja žmonių teises.
Kitaip tariant, tikra demokratija - tikra laisvė - tai sunkus darbas.
Esantys valdžioje turi atsispirti pagundai elgtis su disidentais griežtomis priemonėmis.
Sunkiais ekonominiais laikais šalys gali būti gundomas sutelkti žmones aplink vidaus ir išorės priešus
vietoj to, kad sutelktų dėmesį į kruopštų reformų darbą.
Dar daugiau, visada atsiras tokių, kurie atmes žmonių progresą - neapleidžiantys valdžios diktatoriai,
korumpuoti interesai kurie priklauso nuo status quo; ir ekstremistai, propaguojantys pasidalijimą ir neapykantą.
Nuo Šiaurės Airijos iki Pietų Azijos; nuo Afrikos iki Amerikų;
nuo Balkanų iki Ramiojo vandenyno pakraščių, mes liudijome sukrėtimus,
kurie gali lydėti perėjimą į naują politinę sistemą. Kartais
konfliktai kyla tarp iškreiptų rasės ar genties linijų;
ir dažnai jie kyla dėl sunkumų suderinant tradiciją ir tikėjimą su modernaus pasaulio įvairove ir tarpusavio priklausomybe.
Kiekvienoje šalyje yra žmonių, kurie mano kad skirtingi religiniai įsitikinimai kelia grėsmę;
kiekvienoje kultūroje tie, kurie myli savo laisvę, turi užduoti sau klausimą, kiek jie gali toleruoti kitų laisvę.
Tai yra tai, ką mes matėme vykstant per paskutines dvi savaites, kuomet grubus ir bjaurus filmas
sukėlė smurtą musulmonų pasaulyje. Aiškiai išsakiau, jog
Jungtinių valstijų vyriausybė nėra susijusi su filmu, ir tikiu,
kad jo skleidžiama žinia turi būti atmesta visų, kurie gerbia visą žmoniją.
Tai buvo įžeidimas ne tik musulmonams, bet ir Amerikai -
miestas už šių sienų liudija, jog mes esame šalis, kuri svetingai sutinka visų rasių ir tikėjimų žmones.
Mes esame namai musulmonams, kurie išpažįsta savo religiją visoje šalyje.
Mes ne tik gerbiame religijos laisvę - mes turi įstatymus,
kurie apsaugo kiekvieną individą nuo atakų dėl jo išvaizdos ar tikėjimo.
Mes suprantame, kodėl šis filmas įžeidžia žmones, kadangi daugybė mūsų piliečių yra tarp jų.
Žinau, kad kai kurie klausia, kodėl mes tiesiog neuždraudžiame tokį filmą.
Atsakymas yra puoselėjamas mūsų įstatymuose: mūsų Konstitucija apsaugo teisę praktikuoti žodžio laisvę.
Čia, Jungtinėse Valstijose, nesuskaičiuojama daugybė leidinių išprovokuoja įžeidimus.
Kaip ir aš pats, dauguma amerikiečių yra krikščionys,
ir vis dėlto mes nedraudžiame šventvagysčių prieš mūsų švenčiausius įsitikinimus.