Tip:
Highlight text to annotate it
X
Tai istorija apie pasaulį, įnikusį į daiktus,
tai istorija apie sistemą krizėje. Mes šiukšliname planetą,
mes šiukšliname vieni kitiems, ir mus net ne linksma.
Gerai tai, kad kai pradedame suprasti sistemą,
pamatome įvairių galimybių įsitraukti ir problemoms rasti sprendimus.
Vieną dieną nebegalėjau rasti savo kompiuterio pakrovėjo.
Mano kompiuteris – tai gelėbijimo virvė jungianti su darbu, draugais, muzika.
Taigi ieškojau visur,
net tame stalčiuje, kur gyvena visi šie.
Žinau, jūs taip turite raizginį senų krovėjų,
liūdnų liekanų iš elektronikos praeities.
Kaip jų pas mane tiek daug susikaupė?
Juk nesivaikau naujausių įtaisų.
Mano senieji įrengimai sulūžo arba tiesiog tapo tokie susidėvėję, kad jų nebegalėjau naudoti.
Ir nei vienas iš šių senų krovėjų netinka mano kompiuteriui,
[Ech.] Tai nėra nenusisekimas.
Tai blogas dizainas.
Tai vadinu „dizainu šiukšlinei“.
„Dizainas šiukšlinei“ skamba pamišusiai, ar ne?
Bet jei pardavinėtumėte daug daiktų, atrodytų visiškai logiška.
Tai esminė strategija,
kurios imasi mūsų elektroniką gaminančios kompanijos.
Iš tikrųjų, tai esminė dalis visos netvarios medžiagų ekonomikos.
Dizainas šiukšlinei reiškia daiktų gamybą trumpam jų naudojimui.
Šiandienos elektroniką sunku atnaujinti, lengva sulaužyti, ir nepraktiška taisyti.
Mano DVD grotuvas sulūžo ir nunešiau jį į parduotuvę, kad pataisytų.
Taisytojas norėjo iš manęs 50 USD vien tik už pažiūrėjimą!
Naujas „Target“ parduotuvėje kainuoja 39 USD.
1960-iais, Gordonas Moore‘as, tikras protas ir puslaidininkių pradininkas,
nuspėjo, kad elektronikos dizaineriai galės dvigubinti
procesoriaus greitį kas 18-ka mėnesių.
Iki šiol jis buvo teisus.
Tai vadinama Moore‘o dėsniu.
Tačiau kažkokiu būdu šių genialių dizainerių vadovai visai susimaišė.
Jie atrodo galvoja, kad Moore‘o dėsnis reiškia tai, kad kas 18-ka mėnesių išmesti savo senus prietaisus.
ir pirkti daugiau (angl. more). 0:02:06.900,0:02:07.289 Problema tame, kad 0:02:07.289,0:02:11.659 tie 18-ka mėnesių, kuriuos naudojame šiuos daiktus yra tiesiog akimirsnis visame cikle.
Ir čia šiukšlių dizaineriai kelią skausmą ne tik mūsų piniginėms.
Jie kelia pasaulinę toksišką kritinę padėtį!
Matote, elektronika prasideda nuo ten, kur prasideda daugelis kitų daiktų – nuo kasybos ir fabrikų.
Daugelis mūsų įtaisų yra pagaminti iš daugiau nei 1000-čio skirtingų medžiagų.
Apiplukdžius aplink pasaulį jos surenkamos gamyklose. Ten darbuotojai produktus surenka
naudojant krūvas toksinių medžiagų, tokių kaip PVC, gyvsidabris, tirpikliai, gaisro antipirenai.
Šiandien tai vyksta tolimose vietose, kurias sudėtinga stebėti.
Bet anksčiau tai vykdavo netoli mano namų, Silicio slėnyje,
kuris dėka elektronikos pramonės tapo viena labiausiai užnuodytų bendruomenių
JAV.
Pačių „IBM“ duomenys atskleidė, kad jų darbuotojos, surenkančios mirkoschemas turėjo 40% daugiau persileidimų.
Taip pat turėjo padidėjusią tikimybę mirti nuo kraujo, smegenų ar inkstų vėžio.
Tokie patys dalykai atsitika visame pasaulyje.
Paaiškėjo – aukštųjų technologijų pramonė ne tokia švari, koks jos įvaizdis.
Taigi, po savo toksiškos kelionės aplink pasaulį, įtaisas patenka į mano rankas.
Globoju jį metus, tuomet jis pradeda slysti į šalį
iš garbingos vietos ant mano stalo ar kišenėje.
Galbūt praleidžia kiek laiko mano garaže,
ir yra išmetamas.
Tai mums primena apie atsikratymą,
kuris, manome, yra daikto pabaiga.
Tačiau iš tikrųjų jis tik tapo dalimi el. sąvartynų kalnų, kuriuos mes supilame kas met.
Prisimenate kaip šie prietaisai buvo prikimšti toksišių medžiagų? Na, yra paprasta gamybos taisyklė:
nuodai – gamyboje, naudai – lentynoje.
Kompiuteriai, mobilieji telefonai, televizoriai – visi šie daiktai tiesiog laukia norėdami išlaisvinti savo nuodus
vos tik bus išmesti.
Kai kurie išleidžia palengva nuoduos net tuo metu kai juos naudojame.
Žinote tuos storus, senus televizorius, kuriuos žmonės keičia į aukštos raiškos plokščiaekranius?
Kiekvienas iš jų turi apie 2,3 kilogramo švino juose!
Taigi beveik visos el. šiukšlės keliauja iš mano garažo į sąvartyną arba yra plukdomos į užjūrio šalių garažų
dirbtuves pas kokį žmogų Guaiju (angl. Guiyu), Kinijoje, kurio darbas juos perdirbti.
Aš aplankiau keletą tokių taip vadinamų perdirbimo cechų.
Darbuotojai be apsauginių drabužių sėdi ant žemės lamdo išardytą elektroniką, kad išrinktų naudingus metalus,
ir išmestų ar sudegintų detales, už kurias niekas jiems nemokės.
Taigi, tuo metu kai ieškau įtaiso,
mano senasis
nuodija šeimas Guaiju, Indijoje, ar Nigerijoje.
Kievienais metais mes sukaupiame apie 25 milijonus tonų el. atliekų,
kurios yra išverčiamos, sudeginamos, arba perdirbamos.
Ir tas perdirbimas tikrai nėra „žalias“.
Taigi, ar genijai kurie kuria elektroniką yra iš tikrųjų... blogieji genijai? Nemanau,
nes problemos, kurias jie sukuria yra gerai paslėptos nuo jų pačių.
Matote, kompanijos, kuriose jie driba
stengiasi žmogiškuosius ir aplinkosaugos kaštus laikyti ne savo apskaitos knygose.
Kalbame apie tikrųjų gamybos sąnaudų perkėlimą į išorę (angl. externalising).
Vietoj to, kad sumokėtų už tai, kad jų gamyklos taptų saugios, darbuotojai moka savo sveikata.
Vietoj to, kad mokėtų tam, kad perkurtume ir naudotume mažiau teršalų, gyventojai moka prarasdami švarų geriamąjį vandenį.
Sąnaudų perkėlimas į išorę leidžia kompanijoms tęsti dizainą šiukšlinei –
jie gauna pelną, o moka visi kiti.
Su tuo sutikti, tai tas pats, kas sakyti:
„Jūs pagaminote, mes sutvarkysime“.
Turiu geresnę mintį. O jei: „Jūs pagaminote, jūs ir sutvarkysite“?
Ar neatrodo labiau logiška?
Įsivaizduokite, kad vietoj to jog leistume šioms nuodingoms el. atliekoms
kauptis mūsų garažuose ir Guaiju gatvėse,
išsiųstume juos į tų kompanijų generalinių direktorių garažus.
Galite lažintis, kad jie tuoj pat griebtųsi ragelio, skambintų dizaineriams ir reikalautų, kad jie
nustotų kurti šiukšlinėms.
Kompanijų privertimas tvarkyti savo el. atliekas vadinamas pratęsta gamintojo atsakomybe,
arba kitaip, gaminio atsiėmimu.
Jei visi seni įtaisai būtų jų problema,
jiems būtų tiesiog pigiau kurti ilgaamžiškesnius, mažiau nuodingus,
ir geriau perdirbamus gaminius.
Jie galėtų juos netgi padaryti modulinius, taip kad kai viena detalė sulūžo,
jie galėtų tiesiog mums atsiųsti naują, vietoj to, kad paimtų visą neveikiantį daiktą.
Atsiėmimo įstatymai jau dabar dygsta visoje Europoje ir Azijoje.
JAV daugelis miestų ir valstijų priima panašius įstatymus.
Juos reikia apsaugoti ir sustiprinti.
Laikas įtikinti šiuos proto bokštus dirbti mūsų pusėje.
Su Atsiėmimo įstatymais ir piliečių veiksmais reikalaujant „žalesnių“ produktų,
mes galime pradėti lenktynes, kur dizaineriai varžytųsi siekdami pagaminti ilgaamžiškus,
nenuodingus produktus.
Taigi, turėkime žalią Moore‘o įstatymą.
Kaip jums:
„Nuodingų medžiagų naudojimas mažės per pus kas 18-ka mėnesių“?
„Apnuodytų darbuotojų skaičius mažės dar sparčiau.“
Mums reikia suteikti šiems dizaineriams išbandymą, kuriam jie galėtų neatsispirtų ir darytų tai, ką daro geriausiai –
inovuoti.
Jau dabar, atsiranda suprantančių, kad jie per protingi jog būtų šiukšlių dizaineriais
ir ieško būdų kaip gaminti kompiuterius be PVC ar nuodingųjų gaisro antipirenų.
Šaunuoliai.
Tačiau turime padaryti daugiau.
Kai mes nuvežame savo el. atliekas perdirbėjams,
turime būti užtikrinti, kad jų neeksportuos į besivystančias šalis.
Ir kai mums reikia pirkti naujus įtaisus, kad galėtume rinktis „žalesnius“ produktus.
Tačiau tiesa ta, kad mes niekada neišpirksime šios problemos,
nes pasirinkimas mūsų parduotuvėse yra apribotas dizainerių ir
politikų pasirinkimais už parduotuvių. Todėl mums reikia jungtis kartu ir reikalauti
stipresnių įstatymų nuodingoms medžiagoms bei uždrausti el. atliekų eksportą.
Yra milijardas žmonių, kurie nori prieigos prie neįtikėtino informacijos tinklo
ir pramogų, kurias gali pasiūlyti elektronika.
Bet jie nori prieigos,
ne nuodingų šiukšlių.
Taigi junkime savo galvas kartu, kad išmestume tą „dizaino šiukšlinėms“
mąstyseną į sąvartyną, ten kur ji priklauso, ir vietoje to
statytume elektronikos pramonę ir pasaulinę visuomenę, kurios būtų sutvertos gyvuoti ilgam. �