Tip:
Highlight text to annotate it
X
Pūvančioje visuomenėje menas, jeigu jis tikras,
taip pat turi atspindėti puvimą.
Ir jeigu jis nori išlaikyti socialinę funkciją,
jis privalo vaizduoti pasaulį, gebantį keistis.
Ir padėti jį keisti.
-Ernstas Fišeris
Kruvinos riaušės dėl vyriausybės bandymo
išvengti finansinių įsipareigojimų...
tai, kad nedarbo lygis vis
didėja ir privalo didėti
tik todėl, kad turime prekių perteklių...
visi šie pinigai yra skolinti...
ir tą skolą valdo užsienio bankai...
P-I-N-I-G-A-I patogios asmeninės paskolos pavidalu...
...cigaretė su filtru, kuris suteikia skonį...
salyklinis alus 45... Ar tu - karštas?!...
ar JAV planuoja bombarduoti Iraną?...
...Amerika remia teroristinius išpuolius Irane...
Mano močiutė buvo nuostabus žmogus.
Ji išmokė mane žaisti "Monopolį".
Ji suprato, jog žaidimo esmė buvo įsigijimas.
Ji sukaupdavo viską, ką galėdavo ir
galiausiai užvaldydavo visą lentą.
Ir tada ji visuomet man kartodavo tą patį.
Pažiūrėdavo į mane ir pasakydavo:
"Vieną dieną tu išmoksi žaisti žaidimą."
Vieną vasarą žaidžiau "Monopolį" beveik kasdien,
ir tą vasarą aš išmokau žaisti.
Aš supratau, jog vienintelis būdas laimėti -
visiškai pasišvęsti kaupimui ir įsigijimui.
Supratau, jog pinigai ir nuosavybės...
yra būdas pagerinti savo rezultatą.
Ir tos vasaros pabaigoje aš buvau dar nuožmesnis už savo močiutę.
Jei prireiktų, buvau pasiruošęs apeiti taisykles, kad tik laimėčiau...
ir tą rudenį, kai atsisėdau su ja pažaisti,
pasiglemžiau viską, ką ji turėjo.
Žiūrėjau, kaip ji, visiškai sutriuškinta, atiduoda paskutinį dolerį.
Ir tuomet ji mane išmokė dar vieno dalyko.
Ji pasakė:
"Dabar viskas grįžta į dėžutę.
Visi tie namai ir viešbučiai,
geležinkeliai ir komunalinių paslaugų kompanijos...
Visa ta nuosavybė ir visi tie nuostabūs pinigai...
Dabar viskas grįš į dėžę.
Niekas iš tiesų nebuvo tavo.
Tu trumpam įsiplieskei.
Tačiau žaidimas čia buvo ilgą laiką prieš tau atsisėdant žaisti
ir išliks, kai tavęs nebebus. Žaidėjai ateina ir išeina.
Namai ir automobiliai...
Nuosavybės ir drabužiai...
Netgi tavo kūnas."
Nes tiesa ta, jog viskas, ką griebiu, vartoju ir kaupiu,
grįš į dėžę, ir aš viską prarasiu.
Taigi, privalai paklausti savęs,
kai pagaliau gavai tą didįjį paaukštinimą,
kai įsigijai tą trokštamiausią dalyką,
kai nusipirkai tą svajonių namą,
kai sukaupei finansinį pagrindą
ir užkopei sėkmės kopėčiomis ant
paties aukščiausio įmanomo laiptelio...
ir jaudulys dingsta
- o jis dings -
kas tada?
Kaip toli tau reikia eiti tuo keliu,
kol pamatysi, kur jis veda?
Žinoma, tu supranti,
jog tau niekada nebus gana.
Taigi, privalai savęs paklausti:
Kas iš tiesų svarbu?
Jos - karštos!
Jos - turtingos!
Ir jos - išlepintos!
Amerikos mėgstamiausias šou sugrįžta!
"Gentle Machine Productions" pristato
Piterio Džozefo filmą
Kai buvau jaunas
ir augau Niujorke,
atsisakiau prisiekti ištikimybę vėliavai.
Žinoma, buvau nusiųstas pas direktorių,
kuris manęs paklausė: "Kodėl tu nenori duoti priesaikos?
Visi duoda!"
Atsakiau: "Visi kadaise tikėjo, jog Žemė plokščia,
nuo to ji nesuplokštėjo."
Paaiškinau, kad Amerika už visa, kas jai priklauso,
turi dėkoti kitoms kultūroms ir tautoms
ir kad aš verčiau prisieksiu ištikimybę
visai Žemei ir visiems jos gyventojams.
Turbūt nereikia sakyti, jog netrukus mečiau mokyklą
ir savo kambaryje įsirengiau laboratoriją.
Kur pradėjau gilintis į mokslą ir gamtą.
Ir tada supratau, jog Visata yra valdoma dėsnių,
ir jog žmogus, kartu su pačia visuomene,
nėra išimtis.
Tuomet įvyko 1929-ųjų krizė.
Davusi pradžią vadinamajai
"Didžiajai depresijai".
Man buvo sunku suprasti, kodėl milijonai žmonių
buvo be darbo, be pastogės, badavo,
kai tiek fabrikų tiesiog stovėjo nenaudojami.
Ištekliai nepasikeitė.
Būtent tuomet supratau,
jog ekonominio žaidimo taisyklės
buvo iš esmės klaidingos.
Netrukus prasidėjo II pasaulinis karas,
kuomet įvairios tautos, viena po kitos,
sistemingai vienos kitas naikino.
Vėliau suskaičiavau, kad to, kas buvo
sugriauta ir iššvaistyta tame kare,
būtų pakakę aprūpinti kiekvieną
šios planetos žmogų.
Nuo tada aš stebėjau, kaip žmonija
ruošia dirvą susinaikinimui.
Stebėjau, kaip brangūs, riboti ištekliai
yra nuolat švaistomi ir naikinami
dėl pelno ir laisvosios rinkos.
Stebėjau, kaip socialinės visuomenės vertybės
yra paverčiamos dirbtiniu materializmo
ir besaikio vartojimo pagrindu.
Taip pat stebėjau, kaip monetarinės sistemos jėgos
kontroliuoja neva laisvų visuomenių
politinę santvarką.
Šiuo metu man 94 metai.
Ir bijau, kad mano požiūris lygiai toks pat, koks buvo
prieš 75 metus.
Šitas šūdas turi baigtis.
[ZEITGEIST]
[ZEITGEIST: JUDAME PIRMYN]
[Niekada neabejokite, kad nedidelė grupė mąstančių,
atsidavusių piliečių gali pakeisti pasaulį.
Išties, jie vieninteliai, kurie kada yra pakeitę. - Margareta Myd]
[1 dalis: Žmogaus prigimtis]
Taigi esi mokslininkas,
ir kažkada anksčiau tau į galvą buvo įkaltas
tas neišvengiamas klausimas - "įgimta ar įgyta",
ir jis tūno ten šalia klausimų "kola ar pepsi"
arba "graikai prieš trojiečius".
Taigi, įgimta ar įgyta: šis, dabar jau
siaubingai supaprastintas, požiūris į
tai, kas viskam daro įtaką...
Tai, kas daro įtaką ląstelės reakcijai
į energijos trū***ą, ir tai,
kas daro mus tokiais, kokie esame, labiausiai individualistiniuose
savo asmenybės lygmenyse.
Ir štai turime šį visiškai klaidingą skirstymą, kuris sukurtas
remiantis tuo, jog gamta - iš anksto nulemtas
viso priežastinio ryšio pagrindas.
Gyvybė yra DNR ir kodų kodas,
ir Šventasis Gralis, ir visa ko varomoji jėga...
Kitoje pusėje turime labiau socialiniais mokslais besiremiantį požiūrį,
t.y. jog esame „socialūs gyvūnai",
o biologija skirta gleivūnams.
Žmonės yra nepriklausomi nuo biologijos.
Ir, žinoma, abu požiūriai yra absurdiški.
Vietoje to matome, kad
yra praktiškai neįmanoma suprasti, kaip veikia biologija
už aplinkos konteksto ribų.
[Tai - genuose]
Viena labiausiai iš proto varančių, tačiau paplitusių ir
potencialiai pavojingų, nuomonių yra:
"O, tokį elgesį lėmė genai".
Na ir ką gi tai reiškia? Tai reiškia daug įvairiausių subtilių dalykų, jei
išmanai modernią biologiją, tačiau daugumai žmonių
viso to reikšmė susiveda į
deterministišką požiūrį į gyvenimą.
Požiūrį, įsišaknijusį biologijoje ir genetikoje,
kad genai reiškia nepakeičiamus dalykus;
genai reiškia neišvengiamus
dalykus, ir gali net nešvaistyti jėgų
bandydamas juos pakeisti;
gali net neeikvoti jėgų, stengdamasis tobulėti socialiniais
aspektais, kadangi viskas yra neišvengiama ir nekeičiama...
O tai - visiška nesąmonė.
[Liga]
Dauguma mano, kad tokias ligas, kaip
ADHD (dėmesio ir aktyvumo sutrikimą), lemia genetika.
Kad genetika lemia tokias ligas, kaip šizofrenija.
Tačiau iš tiesų yra priešingai. Niekas nėra genetiškai nulemta.
Yra keletas retų ligų, nedidelė grupė sutrikimų,
ypatingai negausiai pasireiškiančių populiacijoje,
kuriuos iš tiesų nulemia genetika.
Polinkis į pačias sudėtingiausias
ligas gali būti nulemtas priežasčių, slypinčių genetikoje,
tačiau polinkis skiriasi nuo išankstinio nulėmimo.
Ta visa ligų priežasčių paieška genome
buvo pasmerkta žlugti iki dar buvo sugalvota,
kadangi dauguma ligų nėra genetiškai nulemtos.
Širdies ligos, vėžys, insultai,
reumatiniai sutrikimai ir autoimuninės ligos apskritai,
psichikos sutrikimai, priklausomybės...
nei vieno jų nelemia genetika.
Pavyzdžiui, krūties vėžys - iš 100 moterų, sergančių krūties vėžiu,
tik septynios turi krūties vėžio genus.
93 jų neturi.
O iš 100 moterų, kurios turi tuos genus,
vėžiu susirgs ne visos.
[Elgesys]
Genai nėra tik dalykas, verčiantis mus elgtis
tam tikru būdu, nepriklausomai nuo aplinkos.
Genai suteikia mums skirtingų būdų reaguoti į aplinką.
Iš tiesų panašu, kad kai kurie ryškūs
ankstyvos vaikystės įvykiai ir auklėjimo būdas
daro įtaką genų pasireiškimui
ir net gali įjungti ar išjungti atskirus genus
tam, kad pakeistų tavo vystymosi kelią
į labiau tinkamą pasauliui, su kuriuo tenka susidurti.
Taigi, pavyzdžiui:
Montrealyje vykdytas savižudžių tyrimas
apžvelgė šių žmonių smegenų skrodimus
ir paaiškėjo, jog jei savižudis
(paprastai tai - pilnamečiai jaunuoliai)
vaikystėje patyrė smurtą, tai tas smurtas
sukelia genetines permainas smegenyse,
kurių neaptinkama smegenyse žmonių, nepatyrusių smurto.
Tai - epigenetinis efektas.
"Epi" reiškia "viršuje", vadinasi,
epigenetinė įtaka veikia aplinkos keliu,
aktyvuodama arba deaktyvuodama tam tikrus genus.
Naujojoje Zelandijoje,
Dunedino mieste, buvo vykdomas tyrimas,
kuriame keli tūkstančiai žmonių
buvo tiriami nuo gimimo iki 20 metų amžiaus.
Tyrimo metu buvo identifikuota
genetinė mutacija, nenormalus genas,
turintis kažkokį ryšį su
polinkiu smurtauti,
tačiau tik tuo atveju, jei individas taip pat
vaikystėje patyrė žiaurų smurtą.
Kitaip tariant, vaikai, turintys šį nenormalų geną,
nebuvo labiau linkę į smurtą, nei bet kas kitas.
Tiesą sakant, jų tarpe smurtavimo procentas net buvo mažesnis,
nei tarp žmonių, turinčių įprastus genus,
su sąlyga, jei jie vaikystėje nepatyrė smurto.
Dar vienas puikus pavyzdys, kad
genai nėra visko pradžia ir pabaiga.
Yra įmantrus būdas, kuriuo galima
iš pelės pašalinti tam tikrą geną,
ir ta pelė bei jos palikuonys to geno nebeturės.
Geną "išmušėte".
Taigi, yra vienas genas, koduojantis
baltymą, kuris turi kažką bendro su
mokymusi ir atmintimi, o šios nuostabios demonstracijos metu
tas genas "išmušamas" ir turime pelę, kuri negali mokytis.
"A! Genetinis intelekto pagrindas!"
Tai, kas buvo daug mažiau vertinama šiame tyrime,
apie kurį taip garsiai šaukė žiniasklaida,
yra tai, jog šias genetiškai sužalotas peles
išauginus daug geresnėje,
labiau stimuliuojančioje aplinkoje, nei paprastas laboratorinės pelės narvas,
jos visiškai susitvarko su tuo genetiniu trūkumu.
Taigi, kai kas nors vienareikšmiškai teigia, jog
"tokį elgesį nulėmė genai",
tam tikra prasme tokį posakį galima vartoti,
kadangi iš tiesų jūs sakote, kad
genai turėjo įtakos tam, kaip šis organizmas reaguoja į aplinką;
genai gali daryti įtaką
organizmo pasiruošimui susidoroti su tam tikru iššūkiu iš aplinkos.
Žinote, tai nėra ta reikšmė, kurią dauguma žmonių turi omenyje,
ir nenoriu nuskambėti kaip koks gatvės oratorius,
tačiau priimk tą senąją "kalti genai!" poziciją,
ir nebūsi taip toli nuo eugenikos istorijos ir panašių dalykų.
Tai - plačiai paplitęs klaidingas požiūris,
kuris potencialiai yra šiek tiek pavojingas.
Viena iš priežasčių, kodėl
biologinis žiaurumo paaiškinimas...
viena priežasčių, kodėl ta hipotezė yra potencialiai pavojinga -
ji nėra tiesiog klaidinanti, bet išties gali padaryti žalos,
kadangi tikėdamas ja gali labai lengvai pasakyti:
"Na, mes nieko negalime padaryti,
kad pakeistume šį žmonių polinkį į smurtą,
Jei jie tampa žiauriais, tegalime juos nubausti -
uždaryti kalėjimuose arba įvykdyti mirties bausmę.
Tačiau mums nereikia rūpintis, kaip pakeisti
socialinę aplinką ar išankstines sąlygas,
dėl kurių žmonės gali pradėti smurtauti, kadangi
tai nieko nereiškia."
Genetinis argumentas mums suteikia prabangą neigti
praeities ir dabarties, istorinius ir socialinius faktorius,
ir, kaip sakė Luisas Menandas,
rašęs laikraščiui "New Yorker",o jis pasakė labai gudriai:
"Viskas slypi genuose... Atsakymas į visus klausimus,
nepavojingas dabartinėms nuostatoms.
Kodėl kas nors turėtų jaustis nelaimingas
ar elgtis antisocialiai, kuomet tas žmogus gyvena
laisviausioje ir turtingiausioje Žemės valstybėje?
Juk sistema negali būti kalta.
Klaida privalo būti žmoguje."
Gerai pasakyta.
Taigi, genetinis argumentas - paprasčiausias išsisukinėjimas,
leidžiantis mums nekreipti dėmesio
į socialinius, ekonominius ir politinius faktorius,
kurie, tiesą sakant, dažniausiai ir slypi po probleminiu elgesiu.
[Socialinis tyrimas: Priklausomybė]
Priklausomybėmis paprastai laikomos problemos, susijusios su narkotikais,
tačiau, žiūrint plačiau, aš priklausomybę apibūdinu kaip bet kokį elgesį,
susijusį su troškimu, laikinu palengvėjimu
ir ilgalaikėmis neigiamomis pasėkmėmis,
bei nesugebėjimu šio troškimo kontroliuoti, kai žmogus
pasiryžta ar pažada jo atsisakyti,
tačiau negali įvykdyti pažado,
ir kuomet tai supranti, pastebi, jog
yra daug daugiau priklausomybių, nei susijusios su narkotinėmis medžiagomis.
Yra darboholizmas, apsipirkinėjimo manija, priklausomybė nuo
interneto, kompiuterinių žaidimų...
Ir yra žmonės, priklausomi nuo galios. Tie, kurie yra galingi,
tačiau nori daugiau ir daugiau... Jiems niekad negana.
Įsigijimas - korporacijos, kurios siekia turėti daugiau ir daugiau.
Priklausomybė nuo naftos arba bent jau
turtų ir produktų, kuriais galime naudotis naftos dėka.
Pažvelkite į visą žalą, padarytą gamtai.
Mes naikiname tą pačią Žemę, kurioje
gyvename, vardan tos priklausomybės.
Šios priklausomybės yra daug labiau niokojančios socialine prasme
nei mano Žemutinio Istsaido pacientų priklausomybės nuo kokaino ar heroino.
Tačiau jos yra vertinamos ir laikomos gerbtinomis.
Tabako kompanijos vadovas, uždirbantis daugiau pelno,
gaus didesnį apdovanojimą.
Teisine prasme jis nesusiduria su jokiomis neigiamomis pasekmėmis.
Tiesą sakant, jis yra gerbiamas
keleto kitų korporacijų valdybos narys.
Tačiau su tabako dūmais susijusios ligos
kasmet pasaulyje pražudo 5,5 mln. žmonių.
JAV jos kasmet pražudo 400,000 žmonių.
Ir nuo ko priklausomi tie žmonės? Nuo pelno.
Priklausomi taip stipriai, jog jie nekreipia
dėmesio į savo veiklos daromą
poveikį, o toks neigimas yra įprastas
tarp žmonių su priklausomybėmis.
O ta priklausomybė - gerbtina. Yra gerbtina būti
priklausomam nuo pelno, nesvarbu kokia kaina.
Taigi, kas yra priimtina ir kas yra gerbtina,
mūsų visuomenėje - itin sutartinis reiškinys,
ir atrodo, jog kuo didesnė žala,
tuo labiau gerbtina priklausomybė.
[Mitas]
Sklando mitas, jog narkotikai savaime sukelia priklausomybę.
Tiesą sakant, pats "karas prieš narkotikus" yra pagrįstas
idėja, jog jei bus uždraustas narkotikų
šaltinis, bus galima susidoroti su priklausomybe.
Na, jei suvokiame priklausomybę platesne prasme,
pastebime, jog niekas savaime nesukelia priklausomybės.
Jokia medžiaga, joks narkotikas,
jokia elgsena savaime nesukelia priklausomybės.
Daugybė žmonių gali vaikščioti po parduotuves ir nesusirgti apsipirkinėjimo manija.
Ne kiekvienas tampa priklausomu nuo maisto.
Ne kiekvienas, kuris išgeria taurę vyno, tampa alkoholiku.
Taigi, tikroji priežastis, dėl kurios žmonės tampa pažeidžiami,
yra kombinacija dviejų faktorių: individo imlumo
ir potencialiai priklausomybę sukeliančių medžiagų ar elgesio,
kuri sudaro sąlygas visiškai priklausomybei.
Trumpai tariant, priklausomybę sukelia ne narkotikai.
Viską lemia individo pasidavimas priklausomybei
nuo tam tikros medžiagos ar elgesio.
[Aplinka]
Jei norime suvokti, dėl ko kai kurie
žmonės yra imlesni priklausomybėms,
mes turime pažvelgti į gyvenimo patirtį.
Sena, tačiau vis dar plačiai palaikoma idėja,
jog priklausomybes lemia genetiniai faktoriai,
yra paprasčiausiai moksliškai nepagrįsta.
Iš tiesų, dėl tam tikrų išgyvenimų,
žmonės tampa pažeidžiami.
Išgyvenimai, kurie ne vien formuoja žmogaus
asmenybę ir psichologinius poreikius,
tačiau, įvairiais būdais, ir pačias jo smegenis.
Ir tas procesas prasideda gimdoje.
[Priešgimdyminis periodas]
Jau buvo parodyta, jog, pavyzdžiui,
jei motinos nėštumo metu patirs stresą,
jų vaikai bus labiau linkę turėti
savybių, didinančių polinkį į priklausomybes.
O taip yra todėl, kad vystymuisi įtakos turi
psichologinė ir socialinė aplinka.
Taigi, žmonių biologijai ypatingą įtaką daro
išgyvenimai, prasidedantys gimdoje.
Aplinka neprasideda tik gimus.
Aplinka prasideda nuo pat tada, kai ją jau turi.
Kai esi embrionas, jau esi veikiamas bet kokios
informacijos, ateinančios per motinos kraujotaką.
Hormonai, maistinių medžiagų kiekiai...
Ypač garsus šito pavyzdys yra tai,
kas vadinama Olandijos bado žiema.
1944-aisiais, naciams okupavus Olandiją,
dėl krūvos priežasčių jie nusprendė nukreipti
visą maisto tiekimą į Vokietiją.
Tris mėnesius ten visi badavo.
Dešimtys tūkstančių žmonių mirė iš bado.
Kas vadinama Olandijos bado žiemos efektu:
jei buvai vaisius, įžengęs į antrąjį arba trečiąjį trimestrą bado metu,
tavo kūnas tuo metu "išmoko" kai ką ypač unikalaus.
Kaip paaiškėjo, antrajame ir trečiajame trimestre
tavo kūnas bando tyrinėti aplinką:
Ar ten išorėje labai grėsminga vieta?
Ar visko gausu? Kiek aš gaunu maistinių medžiagų
per mamos apytaką?
Tarkim, esi vaisius, kuris tuo metu badauja, ir tavo kūnas
visiems laikams užprogramuojamas
ypač nedidelėms cukraus ir riebalų reikmėms,
taigi tu kaupi kiekvieną trupinėlį.
Tarkim, esi Olandų bado žiemos vaisius, o po pusamžio,
kuomet visko pakanka, tau padidėja aukšto kraujospūdžio,
nutukimo arba metabolinio sindromo tikimybė.
Štai aplinka, pasireiškianti labai netikėtoje vietoje.
Galite sukelti stresą nėščioms patelėms laboratorijose,
ir jų palikuonys bus labiau linkę
vartoti kokainą ir alkoholį suaugę.
Galite sukelti stresą motinoms. Pavyzdžiui, pagal vieną britų tyrimą,
moterys, kurios patyrė smurtą nėštumo metu,
turi aukštesnį streso hormono
kortizolio kiekį savo placentoje gimimo metu,
tad jų vaikai turi didesnę tikimybę sąlygoms,
didinančioms polinkį į priklausomybes 7-8 metų amžiuje.
Taigi, stresas, patiriamas gimdoje, jau paruošia dirvą
įvairiausioms psichikos sveikatos problemoms.
Vaikų, kurių motinos buvo nėščios,
tyrimas, atliktas Izraelyje
prieš 1967-ųjų karo pradžią...
Žinoma, šios moterys patyrė daug streso,
o tarp jų palikuonių šizofrenija buvo paplitusi labiau,
nei vidutinėje kohortoje.
Taigi, dabar jau yra pakankamai įrodymų, jog prenataliniai
poveikiai turi didžiulę įtaką žmogaus vystymuisi.
[Kūdikystė]
Žmogaus vystymosi ir ypač žmogaus smegenų vystymosi
esmė yra tai, jog jis vyksta smarkiai veikiamas
aplinkos ir, dažniausiai, jau po gimimo.
Jei palyginsime mus su arkliu,
kuris gali bėgioti jau pirmą gyvenimo dieną,
pastebėsime, jog esame labai neišsivystę.
Negalime sukaupti tiek daug nervinės koordinacijos,
balanso, raumenų jėgos, regos aštrumo
iki pusantrų, dvejų metų amžiaus.
Taip yra dėl to, kad arklio smegenų vystymasis
saugiai vyksta gimdoje,
o žmogaus turi vykti jau po gimimo,
ir tai yra elementari evoliucinė logika.
Augant galvai, kas mus ir daro žmonėmis,
būtent priekinės smegenų dalies daigai
apibrėžia mus kaip žmonių rūšies atstovus.
Taip pat, mes vaikštome dviem kojomis. Taigi, mūsų dubuo susiaurėja,
kad prie to prisitaikytų. Dabar mes turime siauresnį dubenį, didesnę galvą...
Bingo! Turime gimti neišnešioti.
O tai reiškia, jog smegenų išsivystymas, kuris kitoms rūšims
įvyksta gimdoje, mūsų atveju įvyksta gimus
ir, didžiąja dalimi, veikiamas aplinkos įtakos.
Nervų Darvinizmo sąvoka paprasčiausiai reiškia,
jog nervų grandinės, gaunančios tinkamą informaciją iš aplinkos,
vystysis optimaliai, o negaunančios
arba nesivystys optimaliai, arba, tikėtina, nesivystys visai.
Jei vaiką, gimusį visiškai sveikomis akimis,
įkišite į tamsų kambarį penkiems metams,
jis visam gyvenimui liks aklas,
kadangi regos grandinėms vystytis reikalingos šviesos bangos.
Priešingu atveju net elementariausios grandinės,
susiformavusios ir veikiančios gimus,
atrofuosis ir žus, o naujos nesusiformuos.
[Atmintis]
Ankstyvieji potyriai ypatingai
formuoja suaugusio žmogaus elgesį,
ypatingai tie ankstyvieji potyriai,
kurių sąmoningai neprisimename.
Pasirodo, yra dvi atminties rūšys:
išreikštoji atmintis, t.y. prisiminimai,
kai tu prisimeni faktus,
smulkmenas, epizodus, aplinkybes.
Bet smegenų sritis, vadinama hipokampu,
kuri dalyvauja atminties kodavime,
net nepradeda vystytis iki pusantrų metų amžiaus,
o pilnai išsivysto daug vėliau.
Todėl vargu ar kas atsimena pirmuosius
18-a mėnesių.
Bet yra ir kita atminties rūšis, vadinama neišreikštąja
arba emocine atmintimi,
kur emocinės patirties poveikis bei vaiko interpretacijos
įsišaknija smegenyse
nervų sistemos pavidalu ir gali bet kada iškilti į paviršių.
Pateiksiu pavyzdį - žmonės, kurie buvo įvaikinti,
dažnai jaučia visą gyvenimą trunkantį atstūmimo jausmą.
Jie neprisimena įvaikinimo.
Jie neprisimena, kaip buvo atskirti nuo biologinės motinos,
nes nėra kuo tai prisiminti.
Bet emocinė išsiskyrimo ir atstūmimo atmintis
yra giliai įsitvirtinusi smegenyse.
Taigi, yra didesnė tikimybė, kad jie patirs atstūmimo jausmą
ir didelį emocinį sielvartą,
kai suvoks, jog yra atstumiami kitų žmonių.
Tai nėra būdinga tik įvaikintiems žmonėms,
tačiau jiems tai pasireiškia itin stipriai,
dėl minėtos neišreikštosios atminties funkcijos.
Literatūroje aprašyti ir mano sutikti
žmonės, turintys priklausomybių,
įsisenėjusių priklausomybių, faktiškai buvo
vaikystėje smarkiai išnaudojami
arba patyrė emociškai ypatingai sunkių netekčių.
Jų emociniai arba neišreikštieji prisiminimai
yra apie pasaulį, kuris yra nesaugus;
globėjai, kuriais nebuvo pasitikima,
ir santykiai, kurie nebuvo
pakankamai saugūs, kad atsivertum,
todėl savo reakcijas jie linkę
pasilaikyti sau, neįsitraukiant į labai asmeniškus santykius;
nepasitikėti globėjais, gydytojais
ir kitais, besistengiančiais jiems padėti,
ir iš esmės pasaulį matyti kaip nesaugią vietą.
Ir tai yra griežtai neišreikštosios atminties funkcija,
kuri kartais susijusi su dalykais, kurių jie net nepamena.
[Prisilietimas]
Neišnešioti arba dažnai būnantys inkubatoriuje naujagimiai,
apsupti įvairių prietaisų
ir įrenginių savaites ar netgi mėnesius,
dabar jau įrodyta, kad
jeigu jie yra liečiami ir glostoma nugarytė bent 10 minučių per dieną,
jų smegenų vystymasis pagreitėja.
Taigi, žmogaus prisilietimas yra būtinas vystymuisi
ir, tiesą sakant, jei naujagimių niekas nepaimtų į rankas, jie mirtų.
Štai koks svarbus žmogui yra poreikis
būti paimtam ir liečiamam.
Deja, mūsų visuomenėje priimta
liepti tėvams neimti savo vaikų, nelaikyti jų,
nenešioti, jei jie verkia, nes bijoma išlepinti,
arba siekiant, kad jie miegotų visą naktį, nekelti jų iš lovytės-
kas visiškai prieštarauja vaiko poreikiams,
ir šie vaikai gali vėl užmigti, nes jie pasiduoda
ir jų smegenys tiesiog išsijungia,
taip besigindamos nuo pažeidžiamumo,
kad yra apleisti savo tėvų.
Bet jų neišreikštieji prisiminimai
bus apie pasaulį, kuriam nusispjaut.
[Vaikystė]
Dauguma šių skirtumų formuojasi gana anksti.
Būdas, kuriuo tėvai išreiškia savo nesėkmes dėl to,
koks sunkus arba lengvas yra gyvenimas, yra perduodamas vaikams,
ar tai būtų pogimdyminė depresija,
ar tėvų karščiavimasis bendraujant su vaikais, nes jiems buvo sunki diena,
ar tiesiog dienos pabaigoje yra per daug pavargę.
Ir tai turi didelę įtaką vaikų vystymosi
"programavimui", apie kurį dabar jau žinome nemažai.
Tačiau šis ankstyvas jautrumas nėra evoliucijos klaida.
Jis būdingas daugeliui skirtingų rūšių.
Netgi sodinukai pereina ankstyvą adaptacijos procesą,
prisitaikydami prie aplinkos, kurioje auga,
bet žmonėms adaptuotis tenka prie socialinių santykių kokybės.
Taigi, gyvenimo pradžia:
kaip esi auklėjamas, kiek išgyveni konfliktų, kiek gauni dėmesio -
tai tarsi užuominos į pasaulį, kuriame tau tenka augti.
Ar gyvensi pasaulyje, kuriame turėsi kovoti,
kad ką nors gautum; saugotis;
rūpintis savimi; išmokti nepasitikėti kitais?
O gal gyvensi visuomenėje, kur pasikliausi savitarpiškumu,
abipusiškumu, bendradarbiavimu, kur svarbi empatija,
kur tavo saugumas priklauso nuo gerų santykių su kitais?
O tam reikia skirtingo emocinio bei pažintinio vystymosi,
ir štai ką reiškia ankstyvasis jautrumas.
O tėvystė beveik visiškai pasąmoningai
tampa sistema, kuri perduoda vaikams šią patirtį
apie tai, kokiame pasaulyje jie gyvena.
Garsus britų vaikų psichiatras Donaldas Vudsas Vinikotas yra pasakęs,
kad iš esmės yra du dalykai, kurie vaikystėje gali nepasisekti.
Pirmas, kai atsitinka tai, kas neturėtų atsitikti,
o antras, kai tai, kas turėtų atsitikti, neatsitinka.
Pirmai kategorijai priklauso dramatiški, susiję su smurtu
bei išsižadėjimu išgyvenimai, kuriuos patyrė
mano Istsaido pacientai ir daugelis priklausomybę turinčių žmonių.
Tai yra tai, kas neturėjo įvykti, bet įvyko.
Bet dar yra harmoningas tėvų dėmesys,
be įtampos ir išsiblaškymo, kurio reikia kiekvienam vaikui,
kurio vaikai dažnai negauna.
Jie nėra išnaudojami. Jų neapleidžia
ir netraumuoja.
Tačiau kas atsitiktų,
jei jis negalėtų turėti
emociškai gebančių auklėti tėvų,
dėl mūsų visuomenėje esančio streso bei tėvystės sąlygų.
Psichologas Alanas Šureris vadinai tai "proksimaliniu apleidimu",
kai tėvai egzistuoja fiziškai, tačiau emocinio ryšio su jais nėra.
Praleidau
maždaug 40 pastarųjų savo gyvenimo metų,
dirbdamas su pačiais žiauriausiais mūsų visuomenės žmonėmis:
žmogžudžiais, prievartautojais ir taip toliau.
Stengiausi suvokti jų žiaurumo priežastis.
Atradau, kad nuožmiausi mūsų kalėjimų nusikaltėliai
vaikystėje patys buvo aukos.
Žiaurus elgesys su jais buvo tokio aukšto lygio,
kokio aš niekad negalėjau tikėtis, kalbant apie vaikus.
Net nenutuokiau masto
to ištvirkimo, kurį mūsų visuomenėje
taip dažnai patiria vaikai.
Žiauriausi mano matyti žmonės yra išgyvenę bandymą
juos nužudyti, dažnai jų pačių tėvų
ar kitų artimų jų aplinkos žmonių.
Taip pat likę gyvi po jų artimiausių
šeimos narių nužudymo.
Buda teigė, kad viskas priklauso nuo viso kito.
Jis sakė: "viskas yra viename ir vienas yra viskame".
Negali suprasti ko nors, nepažinęs jo aplinkos.
Lape akivazdžiai yra ir saulė, ir dangus, ir žemė.
Dabar jau žinoma, kad tai tiesa ir galioja viskam,
taigi, savaime aišku, ir žmogaus vystymuisi.
Tam apibūdinti naudojamas modernus
mokslinis terminas "biopsichosocialinis" žmogaus vystymosi pobūdis,
kuris nusako, kad žmogaus biologija
labai priklauso nuo jo sąveikos
su socialine bei psichologine aplinka.
Psichiatras ir tyrėjas
Danielis Sigelis iš Kalifornijos universiteto Los Andžele
sukūrė frazę "tarpasmenė neurobiologija",
reiškiančią, kad mūsų nervų sistemos
veikimas labai priklauso nuo mūsų asmeninių santykių.
Pirmiausia su mūsų globėjais,
toliau - su kitais
mums svarbiais žmonėmis,
galiausiai - su visa mūsų kultūra.
Taigi, negalima atskirti
žmogaus neurologinės veiklos
nuo aplinkos, kurioje jis arba ji užaugo
ir toliau egzistuoja.
Ir tai galioja visam gyvenimo ciklui.
Tai ypatingai taikytina, kol esi priklausomas
ir bejėgis laikotarpiu, kai vystosi smegenys,
bet tai taip pat galioja suaugusiems, iki pat gyvenimo pabaigos.
[Kultūra]
Žmonės yra gyvenę beveik visuose visuomenės tipuose,
nuo labiausiai egalitarinių
medžiotojų ir rinkėjų visuomenių, kuriose, regis, vyravo lygybė,
pavyzdžiui, jose buvo dalinamasi maistu, keičiamasi dovanomis...
Mažos žmonių grupelės,
gyvenančios iš to, ką randa ir ką retkarčiais sumedžioja,
gyvenančios tarp žmonių,
kuriuos pažįsta visą gyvenimą,
jei ne tarp trečios eilės pusbrolių ar dar artimesnių giminių;
pasaulyje, kuriame tarp skirtingų grupių egzistuoja
žymiai sklandesni santykiai;
pasaulyje, kuriame nėra visko daug,
kalbant apie materialinę kultūrą...
taip žmonės pragyveno beveik visą hominidų laikotarpį.
Ir nenuostabu, kad pasaulis buvo visiškai kitoks.
Visų pirma, smurtas pasireikšdavo daug rečiau.
Organizuoto grupinio smurtavimo
tais laikais nebūdavo
ir tai yra ganėtinai aišku.
Tai kurgi mes suklydome?
Smurtas nėra universalus. Jis nėra tolygiai pasiskirstęs
visoje žmonių rasėje. Skirtingose visuomenėse
yra labai skirtingas smurto kiekis.
Vienose smurtas praktiškai nepasireiškia.
Kitose žmonės naikina vieni kitus.
Kai kurios anabaptistų religinės grupės
yra griežtai pacifistinės,
pavyzdžiui, amišai, menonitai, huteritai...
Kai kuriose šių bendruomenių, pas huteritus,
nėra nei vieno įrašo apie žmogžudystę.
Didžiųjų karų metu, pavyzdžiui, per II-ąjį pasaulinį,
kai žmonės buvo šaukiami į kariuomenę,
jie atsisakė joje tarnauti.
Jie verčiau sėstų į kalėjimą, nei tarnautų kariuomenėje.
Kibutze, Izraelyje
smurto lygis toks žemas, kad tenykščiai teismai
dažnai siunčia smurtautojus,
nusikaltusius žmones,
pagyventi Kibutze ir pasimokyti
gyventi nenaudojant smurto...
Nes ten žmonės taip gyvena.
Taigi, mes esame didele dalimi formuojami visuomenės.
Mūsų visuomenės, plačiąja prasme, įskaitant tai, kas mums
daro teologinę, metafizinę, kalbinę įtaką ir t.t.
Mūsų visuomenės padeda formuoti tai, ar mes galvojame, ar ne,
kad gyvenimas iš esmės yra arba nuodėmingas, arba gražus;
kad po mirties mokėsime už tai,
kaip nugyvenome savo gyvenimą, arba mums tai nerūpi.
Daugeliu būdų skirtingos didžiulės visuomenės
gali būti apibūdinamos kaip individualistinės arba
kolektyvinės, kuriose gyvena labai skirtingi žmonės,
su skirtingomis mąstysenomis ir, įtariu, kartu ir skirtingais protais.
Amerika yra viena labiausiai individualistinių visuomenių.
Su kapitalistine sistema, kuri leidžia tau kilti
aukščiau ir aukščiau galimybių piramide,
kur apačioje lieka vis mažiau, kas tave sugautų krentant.
Pagal apibrėžimą, kuo labiau susiskirsčiusi visuomenė,
tuo mažiau turite panašių į jus žmonių - mažiau tų,
su kuriais palaikote simetriškus, abipusius santykius,
vietoje to, viskas, ką turite - skirtingos pažiūros ir nesibaigianti hierarchija.
Pasaulis, kuriame turite vos keletą savitarpio pagalbos partnerių,
tai pasaulis, kuriame yra mažiau altruizmo.
[Žmogaus prigimtis]
Taigi, atsiduriame padėtyje be išeities
perspektyviame moksle rasti prasmę
apie tai, kokio pobūdžio yra žmogiškoji prigimtis.
Žinote, tam tikru požiūriu
mūsų prigimties esmė -
nebūti varžomiems savo prigimties.
Mūsų socialinė įvairovė
yra didesnė, nei bet kurios kitos rūšies.
Turime daugiau tikėjimo sistemų, įvairesnių šeimos struktūrų,
būdų auginti vaikus. Mūsų įvairovė
yra neišsemiama.
Visuomenėje, kuri pagrįsta konkurencija,
ir, iš tiesų, labai dažnai negailestingu
vienas kito išnaudojimu,
pelnymasis iš žmonių problemų
ir, labai dažnai, jų kūrimas,
norint pasipelnyti,
vyraujanti ideologija, labai dažnai pateisina tokį elgesį,
remdamasi kažkokia esmine ir nepakeičiama žmogaus prigimtimi.
Taigi, mūsų visuomenėje vyrauja mitas,
kad žmonės iš prigimties konkuruoja tarpusavyje,
ir kad jie yra individualistai ir savanaudžiai.
Tikrovėje yra atvirkščiai.
Mes turime tam tikrus poreikius.
Vienintelis dalykas, kurį gali konkrečiai pasakyti apie žmogaus prigimtį,
tai pripažinti, kad mes turime žmogiškuosius poreikius.
Mums reikia draugystės ir artimo kontakto,
kad būtume mylimi, prisirišę prie ko nors, priimti,
pastebėti, pripažinti už tai, kas esame.
Jei šie poreikiai yra patenkinti, mes tobulėjame,
tampame gailestingais ir kolektyviškais,
bei atjaučiančiais kitus.
Taigi...
mūsų visuomenėje dažnai yra priešingai -
žmogaus prigimtis yra iškraipoma būtent dėl to,
kad tik nedaugelio žmonių poreikiai yra patenkinami.
Taigi, jūs galite kalbėti apie žmogaus prigimtį,
bet tik pagrindinių jo poreikių kontekste,
tų, kurie yra instinktyviai iššaukiami,
o gal turėčiau sakyti - tam tikrų poreikių,
kurie formuoja tam tikrus bruožus, jei yra patenkinami,
ir kitokius bruožus, jei yra ignoruojami.
Taigi...
kai pripažįstame faktą, jog žmogaus organizmas,
gebantis adaptuotis ir taip padedantis mums
išgyventi skirtingomis sąlygomis,
taip pat yra griežtai užprogramuotas tam tikriems aplinkos poreikiams
arba žmogiškiems poreikiams,
atsiranda socialinė būtinybė.
Taip, kaip mūsų kūnui reikia maistinių medžiagų,
taip žmogaus smegenims reikia teigiamų aplinkos stimulų
visose vystymosi stadijose,
nepamirštant poreikio būti apsaugotoms
nuo neigiamų stimulų.
Ir jei neįvyksta tai, kas turėtų įvykti...
arba įvyksta tai, kas neturėtų įvykti...
Dabar akivaizdu, kad durys gali būti atvertos ne tik
fizinių bei psichinių ligų virtinei,
bet ir žalingam žmogaus elgesiui.
Taigi, žvelgdami plačiau
ir mąstydami apie šių dienų krašto reikalus,
turėtume užduoti klausimą:
ar sąlygos, kurias susikūrėme šiuolaikiniame pasaulyje,
išties yra palankios mūsų sveikatai?
Ar mūsų socioekonominės sistemos pamatai
veikia kaip teigiama jėga
žmogiškojo ir socialinio vystymosi progresui?
O gal mūsų visuomenės pagrindas išties eina prieš
esminius evoliucinius poreikius,
reikalingus norint sukurti ir išlaikyti
mūsų asmeninę ir socialinę gerovę?
[2 dalis: Socialinė patologija]
Taigi, gali kilti klausimas - kada visa tai prasidėjo?
Tai, ką šiandien turime...yra pasaulis,
kuris gali bet kada sugriūti.
[Rinka]
Viskas prasidėjo nuo Džono Loko.
O jis pradeda kalbėti apie nuosavybę.
Tik privatinei teisei ir nuosavybei jis turi 3 išlygas.
Tos išlygos yra:
Likučių turi pakakti visiems
ir negalima leisti jiems likti nepanaudotiems,
ir, svarbiausia, reikia apjungti juos su darbu.
Atrodo pateisinama - apjungi savo darbą su pasauliu,
taip įgyji teisę į produktą
ir, kol yra pakankamai likučių kitiems,
kol jie nėra iššvaistomi,
ir tu neleidi, kad jie nueitų veltui, tuomet viskas puiku.
Jis paskiria daug laiko šiai idėjai ir savo garsiajam traktatui apie valdžią,
kuris iki šiol laikomas kanoniniu tekstu
ekonominiam, politiniam ir teisiniam supratimui.
Jis vis dar studijuojamas kaip klasika.
Ir kai jis pateikia išlygas,
ir tu jau imi mąstyti, ar esi už ar prieš
privačią nuosavybę,
nes jis pateikė labai įtikinamą ir galingą gynybą
dėl privačios nuosavybės...
Jis išsigina jų!
Taip paprastai, viename sakinyje.
Jis sako: "Na, kadangi pinigai atsirado
žmonėms neprieštaraujant, tai jie tapo..."
ir jis nepasako, kad visos išlygos panaikinamos ar atšaukiamos,
bet būtent tai ir nutinka.
Taigi, dabar mes
nebeužsidirbame produktams ar nuosavybei,
ne, dabar už pinigus perkamas darbas.
Jau nebegalvojama,
ar likučių užteks kitiems;
nebesirūpinama, ar jie nesuges,
nes jis sako, kad pinigai yra kaip sidabras ir auksas, o auksas negenda,
todėl pinigai negali būti atsakingi už švaistymą...
kas yra absurdiška. Mes nekalbame apie pinigus
ir sidabrą, mes kalbame apie jų poveikį.
Tai viena po kitos einančios loginės klaidos.
Jis išsisuka dėka savo
stulbinančio miklumo logikoje,
bet tai atitinka kapitalo savininkų interesus.
Tada pasirodo Adamas Smitas
ir prideda religiją...
Lokas pradėjo Dievu ir visą laiką juo rėmėsi, kaip Dievo teise,
o dabar dar ir Smitas prideda, sakydamas: "Tai ne tik Dievo..."
na, iš tiesų jis taip nepasako, bet
iš principo taip atsitinka filosofiškai,
jis sako: "tai ne tik privačios nuosavybės klausimas..."
Dabar visa tai "numatyta" - tai duota!
Ir kad yra "pinigų investuotojai, perkantys darbą" - duota!
Nėra apribojimų, kiek darbo iš žmogaus jie gali nupirkti,
kiek jie gali sukaupti, kiek yra "nelygybės" -
visa tai iš anksto numatyta.
Taigi jis pristato šią savo idėją
ir vėlgi tai pasakoma skliausteliuose...
Žinote, kai žmonės prekes parduoda - tai pasiūla,
kiti žmonės jas perka - tai paklausa, ir panašiai,
kaip mums tiekti lygiai tiek, kiek reikia, arba reikalauti lygiaverčio tiekimo?
Kaip galime pasiekti pusiausvyrą?
Ir tai yra viena pagrindinių idėjų ekonomikoje -
kaip tarp jų atsiranda pusiausvyra...
ir jis sako, kad tai "nematoma rinkos ranka",
tai ji įveda lygybę tarp jų.
Taigi, dabar "Dievas yra išties neišvengiamas".
Jis tik nedavė teisių į nuosavybę
ir viską, kas būtina, bei į „prigimtines teises".
pasak Loko...
dabar pati sistema yra "Dievas".
Tiesą sakant, Smitas, kalbėdamas,
tai pasako ir, kad rastum šią citatą, turi perskaityti visą jo veikalą
"Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas".
Jis sako: "pragyvenimo lėšų stygius
apriboja vargšų reprodukciją
ir gamta gali tai sutvarkyti tik
eliminuodama savo vaikus."
Taigi, jis numatė evoliucijos teoriją blogiausia prasme...
žymiai anksčiau už Darviną.
Ir pavadino juos "Darbininkų rase".
Taigi, akivaizdu, kad taip buvo įtvirtintas rasizmas
ir visiškai aklas nesuskaičiuojamo kiekio vaikų žudymas.
Ir jis manė: "tai nematoma ranka, kuri sureguliuoja,
kad pasiūla atitiktų paklausą ir atvirkščiai."
Matote, koks išmintingas yra "Dievas"?
Taigi, galite matyti daugybę nuodingų,
gyvenimą griaunančių, ekologiškai pražūtingų dalykų,
kurie vyksta dabar, ir tam tikra prasme
gali būti susieti su Smitu.
Kai apmąstome pradinę taip vadinamos
laisvos rinkos - kapitalizmo sistemos koncepciją,
pradėtą tokių ankstyvųjų ekonomikos filosofų
kaip Adamas Smitas,
pamatome, kad pradinis "rinkos" tikslas buvo grįstas
prekyba realiomis, materialiomis, svarbiomis gyvenimui prekėmis.
Adamas Smitas nesuvokė, kad pelningiausias
ekonomikos sektorius planetoje
galiausiai bus finansiniai mainai,
dar vadinami investavimu, kur patys pinigai yra gaunami
dėl kitų pinigų judėjimo, žaidžiant užgaidų žaidimą,
kuris visuomenėje nesukuria jokio produkto.
Tačiau, nepriklausomai nuo Smito ketinimų,
šioms anomalijoms buvo paliktos atvertos durys
dėl vienos esminės šios teorijos dogmos:
Pinigai patys yra laikomi preke.
Dabar kiekvienoje pasaulio ekonomikoje,
nepriklausomai nuo esamos socialinės sistemos,
pinigų siekiama tik vardan pinigų ir nieko daugiau.
Pagrindinė mintis, Adamo Smito buvusi
paslaptingai įvardinta kaip religinė "nematoma ranka",
yra ta, kad siauras, savanaudiškas šios išgalvotos
prekės siekimas kažkaip stebuklingai
pademonstruos žmogaus ir socialinę gerovę bei progresą.
O iš tikrųjų monetarinės iniciatyvos interesas,
kitaip dar vadinamas "pinigine vertės išraiška",
dabar visiškai atsiribojo nuo pamatinio
"gyvenimo intereso", kurį galima būtų pavadinti
"gyvenimo vertės išraiška".
Atsitiko taip, kad tarp šių dviejų išraiškų atsirado visiška
ekonominės doktrinos painiava.
Yra teigiama, kad Piniginė vertės išraiška
suteikia Gyvenimo vertės išraišką,
todėl sakoma, kad jei bus parduota daugiau prekių,
jei augs BVP ir panašiai...
pakils gyvenimo gerovė
ir mes galėsime naudoti BVP kaip pagrindinį
visuomenės sveikatos rodiklį. Štai čia ir matome painiavą.
Kalbama apie Piniginę vertės išraišką,
tai yra, apie visas įplaukas ir visas pajamas,
atsiradusias pardavus prekes,
bet tai yra painiojama su gyvenimo reprodukcija.
Jau nuo pat pradžių piniginės vertės
ir gyvenimo vertės išraiškos
yra visiškai sujungtos į vieną. Taigi,
mes susiduriame su struktūrine iliuzija,
kuri vis labiau įsišaknija, pinigų sekai
atsiskiriant nuo bet kokios gamybos.
Taigi, tai - sistemos sutrikimas.
Ir šis sutrikimas, regis, yra pražūtingas.
[Sveiki atvykę į mechanizmą]
Šiandienos visuomenėje retai išgirsi ką nors kalbant
apie jų šalies ar visuomenės progresą
fizinės savijautos, laimės, pasitikėjimo ar
socialinio stabilumo požiūriu.
Vietoj to mums pateikiami matavimo vienetai,
išreikšti ekonominėmis abstrakcijomis.
Turime bendrą vidaus produktą, vartotojų kainų indeksą,
vertybinių popierių rinkos vertę, infliacijos lygį...
ir taip toliau.
Bet ar tai pasako ką nors apie tikrąją vertę,
žmonių gyvenimo kokybės prasme?
Ne. Visi šie matai susiję
tik su pačia pinigų seka ir niekuo daugiau.
Pavyzdžiui, bendras šalies vidaus produktas
yra parduotų produktų ir paslaugų matas.
Teigiama, kad jis siejasi
su šalies gyventojų "gyvenimo lygiu".
JAV sveikatos apsauga 2009 metais
sudarė 17% BVP,
tai yra išleido virš 2.5 trilijonų dolerių.
Taip teigiamai veikdama šio ekonominio mato dydį.
Vadovaujantis šia logika, JAV ekonomikai būtų netgi geriau,
jei sveikatos priežiūros paslaugos išaugtų dar labiau...
gal iki 3 trilijonų dolerių... ar 5 trilijonų,
kadangi dėl to padidėtų augimas,
atsirastų daugiau darbų, taigi ekonomistai girtųsi
savo šalies gyvenimo lygio augimu.
Bet minutėlę...
Ką iš tiesų atspindi sveikatos apsaugos paslaugos?
Na, SERGANČIUS IR MIRŠTANČIUS ŽMONES.
Tiesa - kuo daugiau sergančių žmonių Amerikoje,
tuo geresnė ekonomika.
Tai nėra perdėjimas ar ciniškas požiūris.
Tiesą sakant, jei pažiūrėsime plačiau, suprasite, kad BVP
ne tik neatspindi realios visuomenės ar visuomenės sveikatos
jokiu apčiuopiamu lygiu,
juo daugiausia matuojamas
pramonės neveiksmingumas ir socialinė degradacija.
Ir kuo labiau jis auga, tuo labiau blogėja reikalai,
kalbant apie asmeninį, socialinį
bei aplinkos integralumą.
Kad gautum pelną, turi sukurti problemas.
Nepelninga gelbėti gyvybes,
stengtis pasiekti planetoje pusiausvyrą,
turėti teisingumą ir taiką, ar bet ką kita.
Tiesiog tame nėra jokio pelno.
Yra senas posakis: "Priimk įstatymą - sukursi verslą".
Nesvarbu, ar kuri verslą teisininkui ar kam kitam.
Taigi, iš nusikaltimų galima kurti verslą,
visai kaip yra kuriamas verslas iš destrukcijos Haityje.
Šiuo metu apie 2 mln. žmonių šioje šalyje (JAV)
yra įkalinti.
Iš jų daugelis sėdi kalėjimuose, kuriuos valdo privačios korporacijos:
"Corrections Corporation of America" (CCA), esanti Vakenhute,
prekiauja savo akcijomis Volstryte
pagal įkalintų žmonių skaičių.
Tai iškrypėliška!
Tačiau tai - tik atspindys to,
ko reikalauja ši ekonominė paradigma.
Taigi, ko tiksliai reikalauja ši ekonominė santvarka?
Kas yra mūsų ekonomikos variklis?
Vartojimas.
O jei tiksliau - cikliškas vartojimas.
Jei paanalizuotume, iš ko susideda klasikinė rinkos ekonomika,
pamatytume piniginių mainų modelį, kuriame
mainams nėra leista sustoti
ar net sulėtėti,
tam, kad dabartinė visuomenė išliktų veiksni.
Šioje ekonominėje scenoje vaidina trys pagrindiniai aktoriai:
darbuotojas, darbdavys, ir vartotojas.
Darbuotojas darbdaviui už uždarbį parduoda darbą.
Darbdavys parduoda savo produkciją ar paslaugas, t.y. prekes,
vartotojui už pajamas,
o vartotojas, žinoma, tėra tik kitas vaidmuo, atliekamas
darbdavio ir darbuotojo,
išleidžiantis pinigus atgal į sistemą,
įgalinantis cikliško vartojimo tęsinį.
Kitaip tariant, pasaulinė rinkos sistema yra paremta
prielaida, kad visuomenėje visada bus pakankamai
produkcijos paklausos, kuri leistų pinigams judėti tokiu kiekiu,
kuris užtikrina vartojimo proceso eigą.
O kuo labiau žmonės vartoja,
tuo labiau pastebimas vadinamas ekonominis augimas,
o tai ir yra šios mašinos varomoji jėga...
Tačiau palaukite,
aš galvojau, kad ekonomika turėtų, na...
"Ekonomizuoti"?
Negi šis terminas nesusijęs su išsaugojimu,
efektyvumu ir eikvojimo mažinimu?
Tuomet kaipgi mūsų sistema, kuri reikalauja vartojimo,
kuo didesnio - tuo geriau, efektyviai išsaugo
ir „ekonomizuoja“ apskritai?
Na... Ji to nedaro.
Rinkos sistemos ketinimai, tiesą sakant, yra visiškai priešingi
tam, ką turėtų daryti tikra ekonomika,
t.y. efektyviai ir konservatyviai nukreipti
medžiagas gamybai ir gyvybiškai svarbių
išteklių išskirstymui.
Gyvename ribotoje planetoje su ribotais ištekliais,
kur, pavyzdžiui, mūsų naudojamai naftai susidaryti
prireikė milijonų metų...
mineralams, kuriuos naudojame, susiformuoti prireikė milijardų metų.
Taigi... turint tokią sistemą, kuri sąmoningai skatina
vartojimo spartėjimą
dėl taip vadinamo "ekonominio augimo",
yra gryniausia ekocidinė beprotybė.
Nešvaistyti, štai kas yra efektyvumas.
Nešvaistyti?
Ši sistema labiau švaistanti, nei visos kitos
kada nors pasaulio istorijoje egzistavusios sistemos.
Kiekvienas gyvų organizmų ir jų sistemų lygmuo
yra krizės būsenoje, jiems gresia
sunykimas ar žlugimas.
Joks pastarųjų 30 metų mokslo žurnalas
nepasakys jums nieko kito,
nei tai, kad kiekviena gyva sistema nyksta,
kaip ir socialinės programos... kaip ir mūsų prieiga prie vandens.
Įvardinkite bent vieną gyvybės formą, kuriai negrėstų išnykimo pavojus...
Negalite.
Iš tikrųjų, nėra nė vienos, ir tai varo į didelę neviltį.
Bet mes net neišsiaiškinome priežastinio mechanizmo.
Mes nenorime su juo susidurti.
Mes tik norime gyventi toliau. Žinote, kas yra beprotybė:
kai jūs darote tą patį vėl ir vėl iš naujo,
net jei tai akivaizdžiai neveikia.
Todėl jūs išties
turite reikalų ne su ekonomine sistema,
bet, nepabijokim šio žodžio, anti-ekonomine sistema.
[Anti-Ekonomika]
Yra senas posakis apie tai, jog konkurencinis rinkos modelis siekia
"sukurti geriausias prekes už mažiausią įmanomą kainą."
Iš esmės šis teiginys yra skatinimo sąvoka,
kuri pateisina rinkos konkurenciją, remiantis prielaida,
kad rezultatas bus geresnės kokybės prekių gamyba.
Jei aš gaminčiausi stalą,
savaime suprantama, jį daryčiau iš geriausių,
pačių ilgaamžiškiausių medžiagų, tiesa?
Nes noriu, kad jis tarnautų kaip tik įmanoma ilgiau.
Kodėl galėčiau norėti pagaminti ką nors prasto,
žinodamas, kad galiausiai turėsiu tai gaminti iš naujo,
tam sunaudodamas dar daugiau išteklių ir energijos?
Taigi, kad ir kaip racionalu tai atrodo fiziniame pasaulyje,
kai tai atkeliauja į rinkos pasaulį,
tai ne tik atvirai neracionalu,
tai net nėra pasirinkimas.
Techniškai neįmanoma pagaminti geriausio,
jei kompanija nori išlaikyti konkurencingą pranašumą
ir tuo pačiu išlikti prieinama vartotojui.
Viskas, kas yra sukuriama pardavimui
globalioje ekonomikoje, nuvertėja
iškart, vos tik yra pagaminama,
kadangi matematiškai neįmanoma
pagaminti labiausiai moksliškai išvystytų, efektyviausių
ir strategiškai tvariausių produktų.
Taip yra dėl to, kad rinkos sistema,
kuri reikalauja "kainos efektyvumo"
ar poreikio sumažinti išlaidas,
egzistuoja kiekvienoje gamybos fazėje.
Nuo darbo jėgos kainos
iki medžiagų kainos, pakavimo kainos ir t.t.
Ši konkurencinė strategija, žinoma,
reikalinga tam, kad visuomenė rinktųsi jų,
o ne konkurentų gamintojų, prekes.
...šitaip užtikrinant, kad jų prekės
bus ne tik konkurencingos, bet ir prieinamos.
Šios nekintamos eikvojančios sistemos pasekmės
gali būti apibrėžiamos kaip "esminis nusidėvėjimas".
Vis dėlto, tai tik viena dar didesnės problemos dalis:
Fundamentalus rinkos ekonomiką valdantis principas,
kurio nerasite jokioje knygoje, yra šis:
"Jokiam pagamintam daiktui negalima leisti gyvuoti ilgiau,
nei to reikia tam, kad būtų išlaikytas cikliškas vartojimas."
Kitais žodžiais tariant, būtina, kad daiktai lūžtų,
sugestų ar pasibaigtų jų galiojimas per tam tikrą laiko tarpą.
Tai yra vadinama "planuotu nusidėvėjimu".
Planuotas nusidėvėjimas yra esminė rinkos strategija
kiekvienam gaminiui bet kurioje iki šiol egzistavusioje korporacijoje.
Žinoma, vos kelios jų atvirai prisipažintų naudojančios šią strategiją,
jos slepia ją
po anksčiau aptartu esminio nusidėvėjimo fenomenu,
tuo pačiu dažnai ignoruodamos ar net trukdydamos naujų technologijų atsiradimui,
kurios galėtų sukurti tvaresnius, ilgaamžiškesnius produktus.
Taigi, jei būtų nepakankamai švaistoma,
sistema iš esmės negalėtų leisti
ilgaamžiškiausių ir efektyviausių prekių gamybos.
Planuoto nusidėvėjimo principu sąmoningai
suvokiama, kad kuo ilgiau produktas egzistuoja,
tuo daugiau žalos jis kelia cikliškam vartojimui
ir netgi pačiai rinkos sistemai.
Kitaip tariant, produkto tvarumas
yra atvirkščiai proporcingas ekonominiam augimui,
taigi, iš to galime suprasti, kodėl atsiranda tokia paskata
užtikrinti, kad bet kurio pagaminto produkto gyvavimo trukmė būtų kuo trumpesnė.
Tiesą sakant, ši sistema negali veikti jokiu kitu būdu.
Vien pažvelgus į atliekų jūras, išplitusias visame pasaulyje,
galime pastebėti susidėvėjimo realybę.
Šiuo metu yra milijardai pigių mobiliųjų telefonų,
kompiuterių ir kitų technologijų,
kiekviena iš jų yra pilna brangių, sunkiai išgaunamų medžiagų,
tokių kaip auksas, koltanas, varis...
dabar pūvančių didžiulėse krūvose,
dažniausiai vien dėl smulkių gedimų ar mažyčių detalių
nusidėvėjimo, kurios konservatyvioje visuomenėje
greičiausiai būtų pakeistos arba atnaujintos, taip pratęsiant prietaiso gyvavimo laiką.
Deja, kad ir kaip produktyviai tai atrodytų, mūsų šiandieninėje realybėje,
gyvenant ribotoje planetoje su ribotais ištekliais,
tai yra aiškiai nenaudinga mūsų rinkai.
Trumpiau tariant:
"Efektyvumas, tvarumas ir išsaugojimas
yra mūsų ekonominės sistemos priešai".
Lygiai taip pat, kaip fiziniai produktai turi būti nuolatos gaminami
ir perdaromi, nekreipiant dėmesio į viso to poveikį aplinkai,
veikia ir paslaugų industrija.
Faktas tas, kad nėra jokio piniginio pelno
iš sprendimo problemų,
kurios šiuo metu yra aptarnaujamos.
Galų gale,
įtakingi medikų sluoksniai iš tikrųjų mažiausiai nori
išgydyti tokias ligas kaip vėžys,
nes tai likviduotų gausybę darbo vietų ir trilijonus biudžeto įplaukų.
Kadangi jau prakalbom apie tai...
Nusikaltimai ir terorizmas šioje sistemoje yra gėris!
Na, bent jau ekonominiu atžvilgiu...
nes sukuria darbo vietas policijai,
taip pat gerai apmokamas apsaugos paslaugas,
jau nekalbant apie kalėjimų vertę,
kurie yra privačiai valdomi ir neša pinigus.
O kaip dėl karo?
Amerikoje karo pramonė yra milžiniškas BVP variklis -
viena pelningiausių industrijų -
gaminanti ginklus, nešančius mirtį ir destrukciją.
Mėgstamiausias šios industrijos žaidimas yra viską griauti,
o tada ten nuvažiuoti ir viską atstatyti - už atlygį, žinoma.
Jau matėme, kaip sėkmingi milijardų dolerių vertės kontraktai
buvo sudaryti iš Irako karo.
Pasekmė ta, kad socialiai negatyvūs visuomenės atributai
tapo teigiamai atlyginamomis industrijos avantiūromis,
tuo tarpu bet koks bandymas spręsti problemas,
tokias, kaip aplinkos tvarumas ir išsaugojimas,
yra iš esmės priešingas ekonomikai.
Štai kodėl
kiekvieną kartą, kai matote bet kurios šalies BVP kilimą,
jūs matote paklausos augimą,
nesvarbu - tikrą ar išgalvotą.
O, kaip žinia, paklausa atspindi neefektyvumą.
O paklausa, kaip žinome, atspindi neefektyvumą.
[Vertybių sistemos sutrikimai]
Amerikietiška svajonė yra paremta nesuvaldomu vartotojiškumu.
Ji paremta tuo, kad
dominuojanti žiniasklaida,
o ypač komercinės reklamos -
visos korporacijos, kurioms reikia nesibaigiančio augimo,
įtikino ar netgi išplovė smegenis
daugeliui žmonių Amerikoje ir visame pasaulyje,
kad mums būtina turėti X kiekį materialinio turto
ir galimybę įgyti neribotai daugiau
materialinio turto tam, kad būtume laimingi.
Tai tiesiog netiesa.
Tai kodėl žmonės pasiduoda šiai manijai,
kuri yra ekologine prasme pražūtinga
dėl savo augančio sisteminio poveikio?
O tai tėra klasikinė ir daranti įtaką priemonė.
Jums tereikia suteikti organizmui tam tikras sąlygas
ir gausite norimą elgesį,
tikslus arba rezultatus...
Turėdami visus technologinius išteklius,
jie giriasi, kad gali įsiskverbti į naujagimių protus, nes tai,
ką naujagimiai girdi, jau daro įtaką,
renkantis prekės ženklą.
Matote, štai kaip žmonės tampa tokiais kvailiais.
Jie yra mokomi būti kvailiais.
Tai - vertybių sistemos sutrikimas.
Žinote, jei yra koks nors žmogaus proto
plastiškumo įrodymas...
Jei ir yra koks įrodymas to,
koks lankstus yra žmogaus mąstymas ir
kaip lengvai žmonėms galima daryti įtaką
ir vesti norima kryptymi, remiantis jų aplinkos stimulų prigimtimi
ir tuo, ką jie sustiprina:
reklamos pasaulis yra tas įrodymas.
Galima tik išsižiojus stebėti,
kaip plaunami smegenys,
kai užprogramuoti robotai, dar žinomi kaip "vartotojai",
klaidžioja aplink
vien tam, kad nueitų į parduotuvę ir išleistų, tarkime,
4000 dolerių rankinei,
kurią pagaminti, greičiausiai, tekainuoja 10 dolerių
kokiame nors trečiosios pasaulio šalies fabrikėlyje.
Vien dėl prekės ženklo statuso, kuris turėtų
atsispindėti kultūroje.
Kitas pavyzdys - mūsų senos bendruomenės tradicijos,
kurios padidina tarpusavio pasitikėjimą ir darną visuomenėje,
kurias šiandien pavogė gobšios
materialistinės vertybės, dėl kurių keliskart per metus
apsikeičiame beverčiu šlamštu.
Galėtume klausti, kodėl tiek daug žmonių šiandien
turi potraukį pirkti ir įsigyti,
kai yra visiškai aišku, jog tam jie buvo pratinami nuo pat vaikystės:
siekti materialinių dalykų,
kaip statuso tarp draugų ir šeimos atspindžio.
Tiesa ta, kad kiekvienos visuomenės pagrindas
yra vertybės, palaikančios jos veikimą,
o mūsų visuomenė, tokia, kokia ji yra,
gali veikti tik mūsų vertybėms remiant
didelį vartojimą, kuris reikalingas,
kad egzistuotų rinkos sistema.
Prieš 75 metus Amerikoje ir daugelyje kitų
pirmojo pasaulio šalių vartojimas vienam žmogui
buvo tik pusė to, ką mes matome šiandien.
Šiandieninė naujoji vartotojų kultūra
buvo sukurta ir įvesta dėl visiškai realaus
poreikio vis didesniam
ir didesniam vartojimui.
Štai dėl ko daugelis korporacijų šiandien išleidžia
daugiau pinigų reklamai,
nei paties produkto gamybai.
Jos uoliai dirba, kad sukurtų netikrą poreikį, kurį jūs turite patenkinti.
Ir tai puikiai veikia.
["Ekonomistai"]
Žinote, ekonomistai, tiesą sakant, nėra jokie ekonomistai.
Jie yra tik pinigų vertės propagandininkai.
Tai galite sužinoti iš jų modelių, kurie yra paremti
mainais, atnešančiais naudą
vienai pusei, abiem pusėms ir panašiai,
bet jie yra visiškai atsiskyrę
nuo esamo reprodukcinio pasaulio.
Ohajo valstijoje senukas nesusimokėjo savo elektros sąskaitų,
jums gali būti pažįstama ši situacija,
ir elektros kompanija išjungė jam elektrą, dėl to jis mirė.
Priežastis, dėl kurios jie išjungė elektrą, buvo ta,
kad jiems neapsimokėjo laikyti įjungtą elektrą,
nes senukas negalėjo susimokėti sąskaitų.
Ar manote, kad tai yra teisinga?
Atsakomybė iš tiesų krenta ne ant
elektros kompanijos, kuri išjungė elektrą,
bet ant to senuko kaimynų ir draugų, ir kolegų,
kurie nebuvo pakankamai dosnūs, kad padėtų jam, kaip žmogui
susimokėti sąskaitas.
Hmmm...
Ar gerai išgirdau?
Ar jis ką tik pasakė, kad žmogus mirė, nes neturėjo pinigų,
ir už tai atsakingi buvo...
kiti žmonės...
ar, tiesą sakant, labdara?
Na, tuomet, aš manau, kad mums reikės daug daugiau reklamų,
mažų apgailėtinų aukų dėžučių ant prekystalių
ir stiklainių arbatpinigiams
milijardams badaujančių žmonių šioje žemėje...
būtent šiai sistemai, kurią Miltonas Frydmenas skatina.
Su kokia filosofija besusidurtumėt:
Miltono Frydmeno, F. A. Hyack'o, Džono Meinardo Keinso, Liudviko von Miso
ar kurio kito didžiojo rinkos ekonomisto -
jų teorijų pagrindas retai apsieina be pinigų faktoriaus.
Tai kaip religija.
Vartojimo analizė, stabilizavimo politika,
deficitinės išlaidos, visuminė paklausa...
Tai egzistuoja kaip niekad nesibaigiantis, save remiantis,
save paaiškinantis diskurso ratas,
kuriame visi žmogaus poreikiai, natūralūs ištekliai
ir bet kokia gyvybės forma, paremianti našumą,
yra iš anksto atmetama
ir pakeičiama vieninteliu požiūriu, kad žmonės,
siekiantys pranašumo vieni prieš kitus dėl pinigų,
motyvuojami savo siauro egoizmo,
stebuklingai sukurs tvarią, sveiką ir subalansuotą visuomenę.
Visos šios teorijos, visos šios doktrinos neturi jokio ryšio su gyvenimu.
Ką jie daro?
Jie seka pinigų sekas.
Tik tiek, tai tėra tik pinigų sekimas,
bandant nuspėti, kas ir kur pasisuks.
Pirma: Nėra jokio ryšio su gyvenimu....
Oho... Nėra ryšio su gyvenimu!
Antra: Visi tie agentai yra savanaudžiai dėkingų aplinkybių ieškotojai.
Tai yra, jie negalvoja apie nieką kitą, tik apie save,
ir ką jie sau gali geriausio išpešti.
Tai - vyraujantis racionalumo požiūris: prisikaupti kuo daugiau,
ir tai vienintelis jiems rūpintis dalykas - prisikaupti
pinigų ir prekių.
Na, o koks vaidmuo šiame modelyje tenka socialiniams santykiams?
Joks, nebent savanaudiškuose mainuose.
Koks vaidmuo tenka mūsų natūraliems ištekliams?
Joks, nebent savanaudiškam naudojimui.
Koks vaidmuo tenka šeimai, norinčiai išgyventi?
Joks. Joms tereikia turėti pinigų, kad galėtų nusipirkti kokių nors prekių.
Negi ekonomika neturėtų tenkinti žmogaus poreikių?
Ar tai nėra esminė problema: patenkinti žmogaus poreikius?
Ak, atsiprašau, „poreikių" net nėra jūsų leksikone...
Jūs sumažinote juos iki „norų“...
O kas yra noras? Tai reiškia pinigų poreikį ką nors įsigyti.
Na, jei tai tik pinigų poreikis įsigyti ką nors,
tuomet tai neturi nieko bendro su reikmėmis,
nes žmogus gal neturi pinigų poreikio,
bet jam desperatiškai reikia, tarkim, gėlo vandens.
Arba, tai gali būti pinigų poreikis įsigyti auksinį klozeto dangtį.
Taigi, kur visa tai veda? Į auksinį klozeto dangtį.
Ir jūs tai vadinate ekonomika?
Iš tiesų, kai pagalvoji, tai turbūt pati keisčiausia
iliuzija žmogaus minties istorijoje.
[Monetarinė sistema]
Iki šiol mes kalbėjome apie rinkos sistemą.
Tačiau ši sistema iš tiesų yra tik dalis pasaulio ekonominės paradigmos.
Kita dalis yra „Monetarinė sistema“.
Rinkos sistema susideda iš sąveikos tarp žmonių,
lošdama dėl pelno per įvairius darbus,
gamybą ir paskirstymą.
Tuo tarpu piniginė sistema susideda iš eilės strategijų,
kurias nustato finansinės institucijos,
sukuriančios sąlygas rinkos sistemai.
Ją sudaro tokie dažnai girdimi terminai
kaip palūkanų normos, paskolos, skola,
pinigų pasiūla, infliacija ir t.t.
Ir nors jums norėtųsi nusirauti plaukus, klausantis
monetarinių ekonomistų tauškalų:
„Kuklūs prevenciniai veiksmai gali pašalinti labiau drastiškų
veiksmų poreikį vėliau."
Pagrindiniai šios sistemos
principai yra gan paprasti:
Mūsų ekonomika susideda, arba pasaulinė ekonomika susideda
iš trijų pagrindinių dalykų. Pirmas yra dalinio rezervo bankininkystė -
bankai, spausdinantys pinigus iš nieko.
Antras - ji taip pat paremta ir palūkanų procentais.
Kai pasiskolinate pinigų, jums reikia grąžinti daugiau,
nei pasiskolinote, o tai reiškia, kad jūs
sukuriate pinigus iš oro,
o tam ir vėl reikia sukurti dar daugiau pinigų.
Trečias - mes gyvename neriboto augimo paradigmoje.
Ekonominė paradigma, kurioje gyvename, yra Ponzi schema.
Bet niekas neauga amžinai. Tai tiesiog neįmanoma.
Žymus psichologas Džeimsas Hillmanas rašė:
„Vienintelis dalykas, kuris auga žmogaus organizme,
sulaukus tam tikro amžiaus, tai vėžys.“
Ne tik pinigų masė turi nuolat augti,
bet ir vartotojų kiekis. Vartotojų, kurie
skolintųsi pinigus su palūkanomis, kad sukurtų dar daugiau pinigų, bet, aišku,
tai nėra įmanoma baigtinėje planetoje.
Žmonės paprasčiausiai tėra įrankiai pinigams sukurti,
kurie turi sukurti dar daugiau pinigų,
kad išlaikytų visą mechanizmą nesugriuvusį,
kas būtent šiuo metu ir vyksta.
Iš tiesų tėra du dalykai, kuriuos kiekvienas turi žinoti
apie monetarinę sistemą:
Pirma: Visi pinigai yra sukuriami iš skolos.
Pinigai - tai paleista į apyvartą skola
pinigų pavidalu, nesvarbu, ar kaip iždo obligacijos,
ar būsto paskolų kontraktai, ar kreditinės kortelės.
Kitais žodžiais tariant, jei visos
esamos skolos būtų grąžintos,
apyvartoje neliktų nė cento.
Ir antra: palūkanos yra skaičiuojamos kiekvienos paskolos sandoryje,
o pinigai, reikalingi šioms palūkanoms atiduoti,
tiesiog neegzistuoja.
Tik pradinė skolos suma yra sukuriama iš paskolų,
o ta pradinė suma yra pinigų masė.
Taigi, jei visos skolos dabar pat būtų grąžintos,
ne tik kad neliktų nė cento apyvartoje,
bet liktų didžiulė skola,
kurios tiesiog neįmanoma grąžinti, nes ji tiesiog neegzistuoja.
To pasekmė yra du neišvengiami dalykai:
Infliacija ir bankrotas.
Kalbant apie infliaciją, kaip istorinė tendencija ji pasireiškia
faktiškai kiekvienoje šalyje,
nesunku surasti jos priežastį,
kuri atsiranda dėl nesustabdomo pinigų masės augimo,
kuris reikalingas padengti palūkanoms
ir palaikyti sistemai, kad ji veiktų.
Tuo tarpu bankrotas
užgriūna, kai nebeįstengiama išmokėti skolų.
Bankrotas neišvengiamai ištinka asmenį,
verslą ar šalį,
ir paprastai atsitinka tada, kai palūkanų
tiesiog nebeįmanoma išmokėti.
Tačiau yra ir šviesioji viso to pusė...
na, bent jau rinkos sistemos rėmuose,
nes skola daro spaudimą
ir sukuria atlyginimo vergus.
Tikėtina, kad žmogus, turintis skolų, sutiks dirbti už mažesnę algą
nei tas, kuris jų neturi.
Taip žmogus tampa pigia preke.
Dėl to korporacijoms yra puiku turėti žmonių,
neturinčių finansinio mobilumo.
Bet palaukit - ta pati idėja veikia ir su valstybėmis...
Pasaulio Bankas ir Tarptautinis Valiutos Fondas,
kurie paprastai tarnauja kaip tarptautinių korporacijų interesus ginantys įgaliotiniai,
duoda milžiniškas paskolas valstybėms, kurios turi problemų,
taikydami labai aukštas palūkanų normas,
o tada, kai tos šalys yra gilioje duobėje ir nebeišgali susimokėti,
imamasi griežtų priemonių: supuola korporacijos,
įkuria prakaito liejyklas ir pasiima tų šalių natūralius resursus.
Štai kas yra rinkos efektyvumas.
Bet palaukite - yra ir daugiau:
yra dar toks unikalus
monetarinės ir rinkos sistemų hibridas,
vadinamas akcijų birža,
kuri, kaip žinia, nesukuria nieko realaus,
jie tiesiog perka ir parduoda pačius pinigus.
O kalbant apie skolas, žinote, ką jie su jomis daro?
Teisingai - parduoda!
Jei tiksliau, jie perka ir parduoda skolas, iš to dar uždirbdami.
Nuo kredito rizikos apsikeitimo sandorių
ir apdraustų skolinių įsipareigojimų vartotojų kreditams
iki sudėtingų išvestinių schemų, naudojamų
paslėpti ištisų šalių skolas; Pavyzdžiui:
investicinio banko Goldman Sachs ir Graikijos slaptas susitarimas,
kuris vos nesugriovė visos Europos ekonomikos.
Taigi, kalbant apie akcijų biržą ir Volstrytą,
mes matome visiškai naują beprotybės lygmenį,
gimusį iš piniginės vertės išraiškos.
Viskas, ką turėtumėte žinoti apie biržas,
prieš keletą metų buvo parašyta vedamajame
"The Wall Street Journal" straipsnyje,
pavadinimu „Pamokos investuotojo su smegenų trauma".
Tame straipsnyje buvo paaiškinta, kodėl
žmonės su lengva smegenų trauma yra geresni investuotojai,
nei žmonės su normalia smegenų funkcija.
Kodėl? Nes lengvą
smegenų traumą patyręs žmogus neturi empatijos.
Štai atsakymas. Jei jūs neturite empatijos,
tai galite būti puikus investuotojas,
šitaip Volstrytas augina žmones, neturinčius užuojautos.
Kurie priimtų sprendimus
ir atliktų sandorius, nejausdami jokios sąžinės graužaties
dėl to, kad ką jie daro ir kaip jie tai daro,
gali daryti įtaką kitų žmonių gyvenimui.
Taigi, Volstryte gaminami robotai.
Žmonės, neturintys sielos.
Ir, maža to, kadangi nenorima tiems žmonėms ir mokėti -
tai Volstryte pradėjo gaminti robotus - tikrus robotus -
tikrus algoritminius prekeivius.
Goldman Sachs pateko į aukšto dažnio sandorių skandalą -
jie pastatė kompiuterį atlikti Niujorko akcijų biržos sandoriams.
Šis kompiuteris "pagalbininkas", kaip jie jį vadina,
"perbėga" visus tuo metu esančius biržos sandorius,
padarydamas gausybę pavedimų,
"nugręždamas" skirtumą,
kiekvieną grašį iš kiekvieno sandorio.
Tai - lyg pumpuoti pinigus kiaurą dieną.
Vieną praėjusių metų ketvirtį jie 30
ar net 60 dienų iš eilės be kritimo žemyn
kasdien suprekiaudavo milijonus dolerių.
Statistiškai tai neįmanoma!
Kai dirbau Volstryte, sužinojau, kaip viskas veikia:
kiekvienas duoda kyšį užimančiam aukštesnes pareigas.
Brokeriai papirkinėja biuro vadybininką,
biuro vadybininkas duoda kyšį regioninių pardavimų vadybininkui.
Regioninių pardavimų vadybininkas
papirkinėja valstybinių pardavimų vadybininką.
Tai - paplitęs susitarimas.
Per Kalėdas, kas gauna didžiausią Kalėdinę premiją
vidutinėje brokerių darbo vietoje? Atitikties užtikrinimo pareigūnas.
Aitikties užtikrinimo pareigūnas visą dieną sėdi ir prižiūri,
kad tu nepažeistum jokių maržos taisyklių
ir „laikytumeisi" įstatymų.
Žinoma, tik pratęsiant mintį,
tu gali duoti atitikties užtikrinimo pareigūnui kyšį.
Taip, teisingai, tu juk laikaisi įstatymų!
Tai kaip sukčiavimas tapo sistema?
Tai ne šalutinis produktas.
Tai pati sistema
Tai kaip senas Vudžio Aleno anekdotas:
„Daktare, mano brolis mano, kad jis višta."
O daktaras atsako, „Imk tabletę,
ji turėtų pašalinti šią problemą."
O jis sako, „Ne daktare, jūs nesupratot,
mums reikia kiaušinių."
Taigi?
Taigi, prekyba apgaulingomis skolos sutartimis pirmyn-atgal
tarp bankų generuoti atlyginimams, generuoti premijoms,
tapo JAV ekonomikos
BVP augimo varikliu,
nors jie iš esmės prekiauja apgaulingomis skolos sutartimis,
kurių nėra jokios vilties kada nors išpirkti. Jie apdoroja,
generuoja ir pinigus perdaro investicijomis, iš tiesų nepadarydami nieko vertingo.
Jei aš užrašysiu 20 milijardų dolerių ant servetėlės
ir parduosiu ją J.P. Morganui, o J.P. Morganas užrašys
20 milijardų dolerių ant kitos servetėlės
ir mes jomis apsikeisime bare,
ir vienas kitam duosime 1% arbatpinigių,
turėsime daugybę pinigų Kalėdinėms premijoms.
Mes kiekvienas turėsime savo sąskaitoje po 20 Milijardų dolerių servetėlę
kuri neturi jokios vertės iki tol, kol
sistema nebegalės priimti netikrų
servetėlių, o tuomet mes nueisime į vyriausybę,
kad mus ištrauktų iš skolos.
O pasaulio akcijų biržos ir Volstryto dėka,
kukliai skaičiuojant, yra apie 700 trilijonų dolerių
apgavikiškų skolos pardavimo sutarčių,
žinomų kaip derivatai,
kurių dar laukia bankrotas.
Suma, 10 kartų viršijanti
visos žemės
Bendrąjį vidaus produktą.
Jau matėme, kaip vyriausybės teikia
finansinę pagalbą korporacijoms ir bankams...
kurie, juokingiausia, skolinasi pinigus
ne iš ko kito, o, žinoma, iš bankų.
Dabar jau matome bandymus gelbėti ištisas valstybes
kitų šalių konglomeratais,
per tarptautinius bankus.
Tačiau kaip iš skolų ištraukti visą žemę?
Nėra šalies, kuri šiuo metu nebūtų paskendusi skolose.
Valstybių bankrotų grandinė, kurią matėme,
remiantis matematika, gali būti tik pradžia.
Paskaičiuota, kad Jungtinėse Valstijose
pajamų mokestį reikėtų pakelti iki 65% vienam žmogui,
vien padengti palūkanoms artimiausioje ateityje.
Ekonomistai pranašauja, kad per kelis dešimtmečius
bankrutuos 60% visų pasaulio valstybių.
Bet palaukit... noriu išsiaiškinti.
Pasaulis bankrutuos,
kad ir ką, po galais, tai reiškia,
dėl kažkokios "skolos" sąvokos,
kuri net neegzistuoja fizinėje realybėje.
Tai - tik dalis žaidimo, kurį išradome...
tačiau milijardo žmonių gerovei
gresia pavojus.
Masiniai atleidimai, palapinių miestai, augantis skurdas,
priverstinis "diržų veržimasis", uždaromos mokyklos,
badaujantys vaikai... ir kitoks šeimų nepriteklius -
viskas dėl šitos įmantrios fikcijos...
Ar mes visai su protu susipykom?!
Ei! Ei! Marse, bičeli.
Sušelpk broliuką, a?
Užauk, vaiki.
Saturne! Kaip yra, bičas?
Prisimeni tą karštą palydovę, kurią tau kažkada
pakabinau?
Nu klausyk, Žeme.
Mums tu jau pradedi atsibosti.
Tau viskas buvo duota, bet tu viską švaistai.
Turi gausybę resursų ir tai žinai.
Suauk vieną kartą ir įgyk šiek tiek atsakomybės, dėl Dievo meilės.
Varai motiną į neviltį.
Pats už save atsakai, drauguži.
Nu jo, aha.
[Visuomenės sveikata]
Dabar, turėdami visa tai omenyje...
nuo švaistymo mašinos, vadinamos rinkos sistema,
iki skolos mašinos, vadinamos monetarine sistema,
kurdami monetarinę rinkos santvarką,
apibrėžiančią dabartinę pasaulinę ekonomiką...
susiduriame su viena pasekme, išplitusia
visoje sistemoje -
nelygybe.
Gal tiesiog rinkos sistema sukelia natūralią
trauką monopoliui ir galios stiprinimui,
tuo pačiu pripildydama kišenes turtingoms industrijoms,
iškilusioms virš kitų, nepaisant to, ar yra naudingos,
kaip, pavyzdžiui, aukščiausi investicinių fondų vadovai Volstryte.
Jie į namus parsineša virš 300 milijonų dolerių per metus,
neprisidėdami, praktiškai, niekuo.
Tuo tarpu mokslininkas, ieškantis vaistų nuo ligos,
bandantis padėti žmonijai,
jei pasiseka, gal ir uždirba 60 tūkst. dolerių per metus.
O gal tai monetarinė sistema,
savo struktūroje turinti klasių pasiskirstymą.
Pavyzdžiui: Jeigu aš turiu 1 milijoną dolerių
ir padedu juos kaip indėlį už 4% palūkanų,
aš uždirbu 40,000 dolerių per metus.
Jokios naudos visuomenei, visiškai nieko.
Tačiau, jeigu esu žemesnės klasės atstovas ir man reikia
imti paskolą automobiliui ar namui,
aš turiu mokėti palūkanas, kurios, kalbant abstrakčiai,
bus išmokėtos tam milijonieriui, kaip 4% palūkanų.
Toks vogimas iš vargšų, šelpiant turtingus,
yra įmūrytas į monetarinės sistemos pamatus.
Tai galima būtų pavadinti "Struktūrine diskriminacija".
Žinoma, istoriškai socialinis susisluoksniavimas
visada buvo laikomas neteisingu, bet akivaizdu, kad jis tapo priimtinu,
nes dabar 1% gyventojų valdo 40% pasaulio turto.
Bet atidėkime materialinį teisingumą į šalį,
nes po pačia nelygybe slypi kažkas daugiau,
kas neįtikėtinai blogina visuomenės sveikatą, kaip visumą.
Manau, žmones dažnai suglumina kontrastai
tarp materialinių mūsų visuomenės pasiekimų
- neregėtai daug sukaupto turto -
ir daugelio socialinių nesėkmių.
Jei pažvelgtumėte į narkotikų vartojimo,
smurto, savęs žalojimo rodiklius
tarp vaikų, arba į psichines ligas,
taptų akivaizdu, kad kažkas tikrai yra negerai
su mūsų visuomene.
Faktai, apie kuriuos kalbu,
tiesiog rodo, kad intuicija, kurią žmonės
turėjo šimtmečius, jiems sako, jog nelygybė
sėja nesantaiką ir yra socialiai pražūtinga.
Bet ta intuicija yra teisingesnė, nei kada galėjome įsivaizduoti.
Psichologiniai ir socialiniai nelygybės padariniai
yra labai galingi. Tai labiau susiję su pranašumo
ir nepilnavertiškumo jausmais.
Toks pasiskirstymas...
Gal tai susiję su pagarba ar nepagarba
- žmonės, esantys dugne, jaučiasi paniekinti,
dėl ko, pavyzdžiui, smurtas yra
labiau paplitęs visuomenėse, kur mažiau lygybės -
priežastis smurtui kyla, kai žmonės dažnai jaučiasi
pažeminti ir negerbiami.
Jei yra koks principas, kurį galėčiau akcentuoti
kaip svarbiausią principą
smurto prevencijai,
tai būtų "Lygybė".
Pats svarbiausias faktorius, darantis įtaką smurto rodikliams,
yra lygybės mastas prieš nelygybės mastą
toje visuomenėje.
Taigi tai, ką matome, yra tarsi
bendras socialinės funkcijos sutrikimas.
Augant nelygybei, ne vienas ir ne du dalykai
"išeina iš rikiuotės",
o praktiškai viskas: ar kalbėtume apie
nusikalstamumą, ar sveikatą, ar psichines ligas - bet ką.
Viena labiausiai nerimą keliančių išvadų apie visuomenės sveikatą
yra: niekada nesugalvok būti neturtingas.
Ar gimti skurde.
Tavo sveikata užmoka už tai įvairiausiais būdais -
tai žinoma kaip "sveikatos socioekonominis nuolydis".
Leidžiantis žemyn iš aukščiausio visuomenės sluoksnio
socioekonominio statuso prasme, su kiekvienu laipteliu žemyn
sveikata blogėja dėl gausybės skirtingų ligų.
Gyvenimo trukmė sutrumpėja.
Kūdikių mirtingumo rodiklis, viskas, į ką bepažiūrėtume.
Tad išlieka didžiulė problema,
kodėl šis nuolydis egzistuoja.
Paprasčiausias atsakymas būtų
"jeigu chroniškai sergi, tai nebūsi labai produktyvus, todėl
sveikata priveda prie socioekonominių skirtumų atsiradimo."
Nieko panašaus - paprasčiausiai todėl, kad
gali pažiūrėti į 10 metų vaiko socioekonominį statusą
ir iš to pasakyti, kokia bus jo sveikata po daugelio metų.
Taigi, tokia yra priežastingumo kryptis.
Arba sakoma: "Na, čia viskas aišku" -
neturtingi neturi pinigų gydytojams... tai dėl sveikatos apsaugos prieinamumo.
Su tuo tai neturi nieko bendro, nes tas pats nuolydis matosi
šalyse su universalia sveikatos apsauga ir prieinama medicina.
Gerai, kitas "paprastas paaiškinimas":
A, vidutiniškai, kuo neturtingesnis esi, tuo didesnė tikimybė, kad pradėsi rūkyti
ir gerti, ir patirsi kitokius gyvenimo rizikos faktorius.
Taip, tie dalykai prisideda, bet kruopštūs tyrinėjimai rodo,
kad jie paaiškina gal tik trečdalį visų kintamumų.
Tai kas lieka?
Lieka tai, kas labiausiai susiję su stresu, kylančiu dėl skurdo
Taigi, kuo neturtingesnis esi, pradedant
žmogumi, uždirbančiu doleriu mažiau už Bilą Geitsą...
kuo skurdesnis, pagal vidurkį, esi šioje šalyje
tuo blogesnė yra tavo sveikata.
Tai mums atskleidžia kai ką labai svarbaus:
sveikatos ryšys su skurdu
nėra tai, kad esi vargšas, bet tai, kad jautiesi vargšas.
Mes vis labiau suvokiame, kad chroniškas stresas
daro didelę įtaką sveikatai,
tačiau svarbiausias streso šaltinis
yra socialinių santykių kokybė.
O jei kas ir mažina socialinių santykių kokybę, tai visuomenės
socioekonominis susisluoksniavimas.
Taigi mokslas įrodė, kad nepaisant materialaus turto,
gyvenant susisluoksniavusioje visuomenėje, stresas
paskatina daug įvairiausių visuomenės sveikatos problemų,
o kuo didesnė nelygybė, tuo jos tampa didesnės.
Gyvenimo trukmė: ilgesnė šalyse, kur daugiau lygybės.
Piktnaudžiavimas narkotikais: mažesnis kur daugiau lygybės.
Psichinės ligos: mažiau šalyse, kur daugiau lygybės.
Socialinis kapitalas - tai reiškia žmonių gebėjimas pasitikėti vienas kitu:
žinoma, didesnis šalyse, kur daugiau lygybės.
Mokymosi rezultatai: aukštesni šalyse, kur daugiau lygybės.
Žmogžudysčių rodikliai: mažesni kur daugiau lygybės.
Nusikaltimai ir įkalinimo rodikliai: mažesni šalyse, kur daugiau lygybės.
Ir taip toliau...
Kūdikių mirtingumas, nutukimas, paauglių nėštumo rodiklis:
mažesnis šalyse, kur daugiau lygybės.
O štai, kas galbūt įdomiausia:
Inovacijos: daugiau šalyse, kur daugiau lygybės.
Tai meta iššūkį amžiaus senumo sampratai, kad konkuruojanti
susisluoksniavusi visuomenė yra kažkokiu būdu labiau kūrybinga ir išradinga.
Dar daugiau, tyrimas, atliktas Didž. Britanijoje, pavadinimu "The WhiteHall Study",
patvirtino, kad egzistuoja socialinis ligų pasiskirstymas,
einant nuo aukščiausio socioekonominio laiptelio iki žemiausio.
Pavyzdžiui, buvo atrasta, kad žemiausia hierarchijos pakopa
turėjo keturis kartus didesnę mirštamumo nuo širdies ligų tikimybę,
lyginant su aukščiausia pakopa.
Šis modelis veikia nepriklausomai nuo sveikatos priežiūros prieinamumo.
Vadinasi, kuo santykinai prastesnis asmens finansinis
statusas, tuo vidutiniškai prastesnė bus jo sveikata.
Šis fenomenas yra įsišaknijęs tame, ką pavadintume
Psichosocialiniu stresu,
ir jis yra didžiausių socialinių deformacijų pagrindas,
šiandien kamuojantis mūsų visuomenę.
Jo priežastis?
Monetarinė rinkos sistema.
Neapsigaukite:
Didžiausias ekologijos naikintojas...
didžiausias šiukšlių, eikvojimo ir užterštumo šaltinis...
didžiausias smurto tiekėjas,
karo, nusikaltimų, skurdo, gyvūnų prievartos ir nežmoniškumo...
didžiausias socialinių ir asmeninių neurozių generatorius...
psichinių susirgimų, depresijos, nerimo...
Neminint, kad didžiausias socialinio paralyžiaus šaltinis,
stabdantis mus nuo judėjimo prie naujų asmeninės
sveikatos, globalios darnos ir progreso
šioje planetoje metodologijų,
nėra kokia nors korumpuota Vyriausybė ar įstatymas...
ne kokia nors niekšinga korporacija ar bankų kartelis...
ne kažkoks žmogaus prigimties trūkumas...
ir ne kažkokia slapta nematoma kabala, kontroliuojanti pasaulį.
Tiesą sakant, tai - pati Socio-ekonominė sistema
nuo pat pamatų.
[3 dalis: Projektas "Žemė"]
Akimirkai įsivaizduokime, kad turime galimybę
pertvarkyti žmonių civilizaciją iš pagrindų.
Kas, jeigu, hipotetiškai kalbant,
rastume tikslią mūsų žemės kopiją,
o vienintelis skirtumas tarp naujosios planetos ir mūsiškės
būtų tas, kad žmonių evoliucija ten neįvyko. Ji liko atvira palete.
Jokių šalių, jokių miestų, jokios taršos, jokių respublikonų...
tik švari atvira terpė.
Taigi, ką mes darytume?
Na, pirmiausia mums reikėtų "tikslo", ar ne?
Ir apdairu pasakyti, kad tikslas būtų išgyventi.
Ne tik išgyventi, bet ir gyventi optimaliai,
sveikai, sėkmingai.
Beje, dauguma žmonių trokšta gyventi ir
mielai norėtų išvengi kentėjimo.
Todėl šios civilizacijos pagrindas turi būti
palaikantis ir, vadinasi, kiek įmanoma darnesnis žmogaus gyvenimui,
atsižvelgiant į materialinius visų pasaulio žmonių poreikius,
tuo pačiu pašalinant viską,
kas mums ilgainiui padarytų žalos.
Susitarę dėl tikslo "Maksimali darna",
keliame klausimą apie mūsų "metodą".
Kokį būdą pasirinksime?
Nagi, pažiūrėkime -
paskutinį kartą, kai tikrinau, politika buvo socialinio veikimo metodas Žemėje...
tad ką respublikonų, demokratų, konservatorių
ar socialistų doktrinos gali pasakyti apie visuomenės modelį?
Hmm... ničnieko.
Na, gerai - kaip tada religija?
Žinoma, didysis kūrėjas kažkur turėjo palikti planą...
Deja... niekur negaliu rasti.
Na, o kas tada belieka?
Pasirodo, tai, kas vadinama "Mokslu":
Mokslas unikalus tuo, kad jo metodai reikalauja ne tik, kad
pasiūlytos idėjos būtų išbandytos ir pakartotos...
bet viskas, su kuo mokslas susiduria, yra iš prigimties patikrinama.
Kitaip tariant, skirtingai nei religija ir politika,
mokslas neturi ego
ir viskas, ko jis imasi, turi galimybę
būti įrodyta esant klaidinga.
Jis į nieką neįsikibęs ir nuolat vystosi.
Na, man tai skamba gana suprantamai.
Tad remdamiesi dabartinėmis mokslo žiniomis, turimomis
21 amžiaus pradžioje,
siekdami "maksimalios darnos" tikslo
žmonių populiacijai,
kaip mes pradėsime statymo procesą?
Pirmiausias klausimas būtų:
Ko mums reikia, kad išgyventume?
Atsakymas, žinoma, būtų - Žemės resursų.
Ar tai būtų vanduo, kurį geriame, ar energija, kurią vartojame,
ar žaliavos, kurias naudojame sukurti įrankiams ir pastogei -
žemė turi resursų atsargas,
iš kurių daugelis yra reikalingos, kad išgyventume.
Atsižvelgiant į šią realybę,
tampa svarbu išsiaiškinti, ką ir kur mes turime.
Tai reiškia, kad reikia padaryti tyrimą.
Tiesiog surandame ir identifikuojame kiekvieną fizinį žemės išteklių,
nustatydami kiek, kur ir ko yra:
nuo vario telkinių iki tinkamiausių vietovių
gaminti energiją vėjo jėgainėmis iki natūralių gėlo vandens šaltinių,
įvertinant kiek yra žuvies vandenyne,
kur geriausia ariama žemė maisto auginimui ir t.t.
Bet, kadangi mes, žmonės, laikui bėgant
tuos resursus vartosime,
suprantame, kad reikia ne tik nustatyti ir identifikuoti -
bet ir stebėti.
Turime būti tikri, kad šie dalykai niekada nesibaigs...
kitaip būtų blogai.
Tai reiškia, kad stebėtume ne tik naudojimo tempą,
bet ir žemės atsinaujinimo laipsnį,
t.y., kiek užtrunka, tarkime,
medžiui užaugti ar šaltiniui pasipildyti.
Tai vadinama "Dinamiška pusiausvyra".
Kitaip tariant, jei mes medžius sunaudosime greičiau, nei jie gali ataugti -
turėsime rimtų problemų, nes tai nepraktiška.
Tai kaip mums atsekti visą inventorių,
ypač žinant, kad viskas
yra visur išsibarstę?
Turime didžiulius mineralų telkinius Afrikoje,
energijos šaltinių koncentraciją Viduriniuosiuose Rytuose,
galingas potvynių energijos galimybes Atlanto pakrantėje Šiaurės Amerikoje,
didžiausias gėlo vandens atsargas Brazilijoje ir t.t.
Na, štai ir vėl, senas geras mokslas turi pasiūlymą,
kuris vadinasi "Sistemų teorija".
Sistemų teorija pripažįsta, kad gamtos pasaulio audinys,
nuo žmogaus biologijos iki žemės biosferos,
iki pačios saulės sistemos gravitacijos,
yra viena didžiulė sinergetiškai susijusi sistema - visiškai surišta.
Kaip ir žmogaus ląstelės jungiasi, suformuodamos mūsų organus,
o organai jungiasi, suformuodami kūnus,
o kadangi mūsų kūnai neišgyvena be žemiškų maisto,
oro ir vandens resursų, mes - neatskiriamai susieti su žeme.
Ir taip toliau.
Kaip siūlo gamta, paimame visas atsargas bei
stebėjimų duomenis, ir sukuriame "sistemą" jiems valdyti.
"Globalią resursų valdymo sistemą",
atsakingą už kiekvieną tinkamą žemės išteklių.
Nėra jokios logiškos alternatyvos, jeigu mūsų, kaip žmonių giminės,
galutinis tikslas yra išgyventi. Turime sekti visumos eigą.
Tai supratę, galime pagalvoti apie gamybą.
Kaip mes visa tai naudosime?
Koks bus gamybos procesas ir ką mums reikės nuspręsti,
kad būtų kiek įmanoma optimaliau
pasiekta didžiausia darna?
Pirmiausia, prieš mūsų akis iškyla faktas,
kad turime nuolatos tikrinti ir saugoti.
Planetos ištekliai yra iš esmės baigtiniai.
Tad svarbu, kad būtume "strategiški".
"Strateginis išsaugojimas" - raktas.
Antrasis dalykas, kurį suvokiame - kai kurie resursai
nėra tokie geri savo veikimu kaip kiti.
Tiesą sakant, kai kuriuos iš jų naudojant,
atsiranda baisus poveikis aplinkai,
kuris yra nuolatinis mūsų pačių sveikatos stabdis.
Pavyzdžiui, nafta ir iškastinis kuras, kad ir kaip mažinant,
vis tiek išleidžia žalingas medžiagas į aplinką.
Todėl yra svarbu, kad stengtumėmės juos naudoti
tik tada, kai tikrai reikia, jeigu iš viso reikia.
Laimei, matome gausybę potencialių energijos šaltinių:
saulės, vėjo, potvynių/atoslūgių, ***ų, šilumos skirtumų, geoterminę energiją,
todėl galime objektyviai strateguoti ką ir kur naudosime,
kad išvengtume "atgalinio poveikio"
ar gamybos ir naudojimo padarinių,
žalojančių aplinką ir mus tuo pačiu.
Tai galime pavadinti "Strateginiu saugumu",
kuris sietųsi su mūsų "Strateginiu išsaugojimu".
Bet gamybos strategijos čia nesibaigia.
Mums reikės "Efektyvumo strategijos"
patiems gamybos mechanizmams.
Atrandame, kad yra maždaug
trys aiškios taisyklės, kurių turime laikytis:
pirmoji - kiekvienas daiktas, kurį gaminame,
turi kiek įmanoma ilgiau išsilaikyti.
Suprantama, kuo dažniau daiktai lūžta,
tuo daugiau resursų mums reikės jiems pakeisti
ir tuo daugiau liks atliekų.
Antroji - kai daiktai sulūžta ar
dėl kokios nors priežasties nebegalimi naudoti,
yra svarbu, kad surinktume ar perdirbtume
kiek įmanoma daugiau.
Todėl gamybos planai turi į tai atsižvelgti iš karto,
pačioje pradinėje stadijoje.
Trečioji - greitai besivystančios technologijos, tokios kaip elektronika,
turi tendenciją sparčiais tempais pasenti morališkai, todėl turėtų būti
sukurtos taip, kad jas būtų galima.
fiziškai atnaujinti.
uk mes nenorime išmesti viso kompiuterio tik dėl to,
kad viena jo detalė sulūžo ar paseno.
Todėl detales kurtume taip, kad jos būtų lengvai atnaujinamos,
kiekviena detalė standartizuota ir universaliai pakeičiama,
iš anksto pritaikyta numatomiems technologijos pokyčiams.
O kai suprasime, kad "Strateginio išsaugojimo", "Strateginio saugumo"
ir "Strateginio efektyvumo" mechanizmai
yra grynai techninio pobūdžio,
neturintys jokios žmogiškos nuomonės ar šališkumo,
mes paprasčiausiai suprogramuosime šias strategijas į kompiuterį,
kuris pasvers ir suskaičiuos visus reikiamus kintamuosius,
leisdamas mums visada pasiekti
patį geriausia darnios gamybos metodą,
grįstą to meto supratimu.
Nors tai gali skambėti per daug sudėtingai,
tai juk tėra išgirtasis skaičiuotuvas,
jau nekalbant apie tai, kad įvairiausios tokios
sprendžiančios ir kontroliuojančios sistemos
jau dabar yra naudojamos visame pasaulyje atskiriems tikslams.
Tai tiesiog išplėtojimo procesas.
Taigi...
Dabar turime ne tik išteklių valdymo sistemą,
bet ir gamybos valdymo sistemą -
abi jos lengvai gali būti automatizuotos,
padidinant efektyvumą, išsaugojimą ir saugumą.
Informacinė realybė yra tokia, kad žmogaus
ar net grupės žmonių protas negali pastebėti to, kas turi būti pastebėta.
Tai turi ir gali būti vykdoma kompiuteriais.
Tai mus atveda į kitą lygmenį - paskirstymą.
Kokios darnos strategijos čia vaidina vaidmenį?
Kadangi žinome, kad trumpiausias
atstumas tarp dviejų taškų yra tiesi linija
ir kad energija naudojama efektyviau,
transporto priemonėms nukeliaujant trumpesnį atstumą.
Gaminti daiktus viename žemyne ir plukdyti juos į kitą
turi prasmės tik tada, kai tie daiktai tiesiog negali
būti pagaminami toje teritorijoje.
Kitaip tai tik eikvojimas.
Turime lokalizuoti gamybą, kad paskirstymas būtų
paprastas, greitas ir nereikalautų daug energijos.
Pavadinkime tai "Artimumo strategija",
kuri tiesiog reiškia, kad sutrumpiname
daiktų kelionę kiek tik įmanoma,
ar tai būtų žaliavos, ar baigtiniai vartojimo produktai.
Žinoma, būtų gerai žinoti,
kokias prekes transportuojame ir kodėl.
Tai jau patenka į "Paklausos" kategoriją.
O paklausa yra tiesiog tai, ko žmonėms reikia,
kad būtų sveiki ir gyventų kokybišką gyvenimą.
Žmogaus materialinių poreikių spektras
aprėpia pirmo būtinumo, gyvybiškai svarbius dalykus,
tokius kaip maistas, švarus vanduo ir būstas...
ir socialinius bei rekreacinius dalykus, leidžiančius atsipalaiduoti ir skirtus
asmeniniams-socialiniams pomėgiams
- svarbiems žmogaus ir socialinės sveikatos faktoriams.
Taigi, labai paprastai, darome kitą tyrimą.
Žmonės išreiškia savo poreikius, nustatoma
paklausa ir prasideda gamyba, pagrįsta ta paklausa.
O kadangi skirtingų prekių paklausos lygiai
natūraliai bus nepastovūs ir keisis skirtinguose regionuose,
turėsime sukurti "paklausos / paskirstymo stebėjimo sistemą",
kad išvengtume perviršio ir trūkumo.
Žinoma, ši idėja yra sena,
ji šiandien naudojama kiekviename dideliame
prekybos *** prekių valdymui.
Tik, šiuo atveju, stebėsena vyks globaliu mastu.
Bet palaukite. Mes negalėsime pilnai suprasti paklausos,
jeigu neišsiaiškinsime kaip pats daiktas naudojamas.
Ar logiška ir tvaru kiekvienam žmogui
turėti viską, kas pagaminama? Nepaisant to, kiek tai naudojama?
Ne. Tai būtų tiesiog švaistu ir neefektyvu.
Jeigu asmeniui reikia daikto, bet tik, sakykime,
vidutiniškai 45 minutėms per dieną tai daug efektyviau būtų, jeigu
tas daiktas būtų prieinamas tiek jam,
tiek kitiems, kai prireikia.
Daugelis pamiršta, kad jiems reikia ne daikto,
o jo paskirties.
Kai suprasime, jog pats daiktas
yra svarbus tik tiek, kiek jo nauda,
pamatysime, kad "išorinis apribojimas"
arba tai, ką dabar vadiname "nuosavybe",
aplinkai yra nepaprastai švaistu ir nelogiška
fundamentalia, ekonomine prasme.
Taigi turime sugalvoti strategiją, kuri vadintusi "Strateginiu priėjimu".
Tai būtų mūsų "paklausos / paskirstymo
stebėjimo sistemos" pagrindas,
kuris užtikrintų, kad gyventojų poreikiai
būtų patenkinti,
pasiekiant tai, ko tik reikia ir kada tik reikia.
O fiziškai tie daiktai bus pasiekiami
per centralizuotus ir regioninius prieigos centrus,
kas yra visiškai prasminga,
nes tie centrai bus labai arti gyventojų
ir žmogus tiesiog galės ateiti, pasiimti ko jam reikia,
panaudoti, o pasinaudojęs, kai nebereikia - sugrąžinti...
panašiu principu, kaip dirba bibliotekos.
Beje, tie centrai ne tik egzistuotų
šalia bendruomenės, panašiai kaip vietinės parduotuvės,
bet specializuoti prieigos centrai būtų tam tikrose
teritorijose, kur dažniausiai naudojami kurie nors daiktai,
taupant energiją, mažinant transportavimą.
Kai ši paklausos stebėjimo sistema pradės veikti,
ji bus sujungta su gamybos valdymo sistema
ir, žinoma, su išteklių valdymo sistema,
tokiu būdu sukuriant jungtinį dinamiškai atsinaujinantį
globalų ekonomikos valdymo mechanizmą,
kuris tiesiog užtikrins darną,
pradedant nuo baigtinių resursų vientisumo garantijos,
baigiant užtikrinimu, kad gaminsime kiek įmanoma
geriausius ir būtiniausius gaminius,
paskirstydami viską
pačiu sumaniausiu ir efektyviausiu būdu.
Šio išsaugojimu pagrįsto metodo rezultatas,
kuriam daugelis intuityviai priešinasi,
yra logiškas, pamatuotas
empirinis išsaugojimo ir efektyvumo procesas,
vienintelis galintis tiksliai apibrėžti tikrąją žmogaus darną žemėje,
kuris, tikėtina, paskatins tai, ko niekada nebuvo žmonijos istorijoje.
Pasiekiamą gausybę...
ne tik tam tikram pasaulio žmonių procentui,
bet visai civilizacijai.
Šis ekonominis modelis, kuris ką tik buvo apibendrintas...
Šis atsakingas sisteminis metodas, visos žemės
resursų valdymas ir procesas
skirtas, dar kartą, niekam kitam, tik
pasirūpinti visa žmonija kaip visuma
pačiu efektyviausiu ir tvariausiu būdu,
gali būti vadinamas:
"IŠTEKLIAIS GRĮSTA EKONOMIKA".
Ši idėja buvo apibrėžta 8-jame dešimtmetyje
socialinio inžinieriaus Žako Fresko.
Jis jau tada suprato, kad visuomenė yra pakeliui į savęs ir gamtos
sunaikinimą - netvari visais atžvilgiais,
o jeigu niekas nepasikeis,
vienaip ar kitaip, susinaikinsime save patys.
Ar visi šie dalykai, kuriuos sakote, Žakai...
gali būti pastatyti su mūsų dabartinėmis žiniomis?
O gal jūs spėjate...
remdamiesi šių dienų žiniomis.
Ne, visi šie dalykai gali būti pastatyti su mūsų dabarties žiniomis.
Užtruktų 10 metų pakeisti žemės paviršių.
Atstatyti pasaulį, paverčiant jį antruoju Edeno sodu.
Tai jūsų pasirinkimas.
Ginklavimosi varžybų kvailystės...
ginklų tobulinimas...
bandymas mūsų problemas išspręsti politiškai,
išrenkant tą politinę partiją ar aną politinę partiją...
visa politika yra panirusi į korupciją.
Dar kartą noriu pasakyti:
Komunizmas, socializmas, fašizmas... demokratai,
liberalai - mes norime įtraukti žmones.
Visas organizacijas, tikinčias geresniu žmogaus gyvenimu:
nėra negrų problemų, lenkų problemų,
žydų problemų, graikų problemų
ar moterų problemų - visos jos yra žmonių problemos!
Aš nieko nebijau, aš niekam nedirbu;
niekas manęs negali atleisti iš darbo.
Aš neturiu boso.
Man baisu gyventi visuomenėje, kurioje mes dabar gyvename.
Mūsų visuomenė negali būti palaikoma tokios nekompetencijos.
Privataus verslo sistema buvo puiki
prieš 35 metus. Tada paskutinį kartą ji buvo naudinga.
Dabar turime pakeisti savo mąstymą arba išnyksime.
Ateities siaubo filmai rodys mūsų visuomenę...
kaip ji nepasiteisino
ir politika...
taip pat bus siaubo filmo dalis.
Daugelis žmonių šiandien naudoja terminą "šaltas mokslas",
nes jis yra analitinis,
ir jie net nežino, ką reiškia "analitinis".
Mokslas reiškia: didesnis priartėjimas
prie to, kaip pasaulis veikia iš tikrųjų.
Tai yra tiesos sakymas - yra kaip yra.
Mokslininkai nesistengia sutarti su žmonėmis.
Jie praneša jiems savo atradimus.
Jie privalo viskuo abejoti.
Ir jei koks mokslininkas atlieka eksperimentą, kuris
parodo, kad tam tikros medžiagos yra tam tikro stiprumo,
kiti mokslininkai turi galėti pakartoti tą eksperimentą
ir gauti tokius pačius rezultatus.
Net jei mokslininkui atrodo, kad lėktuvo sparnas,
remiantis matematiniais apskaičiavimais,
gali išlaikyti tam tikrą svorį, jie vis tiek
krauna ant jo maišus su smėliu,
kad pamatytų, kada jis sulūš, ir sako
"žinote, mano skaičiavimai yra teisingi arba neteisingi".
Man patinka ši sistema, nes joje nėra šališkumo
ir galvojimo, kad matematika gali išspręsti visas problemas.
Matematiką taip pat reikia tikrinti.
Aš manau, kad kiekvieną sistemą, kurią galima patikrinti,
reikia patikrinti.
Ir kad visi sprendimai turėtų remtis tyrimais.
Išteklių ekonomika yra tik
mokslinis metodas, pritaikytas socialiniams poreikiams -
požiūris, kurio šiandienos pasaulyje visiškai nėra.
Visuomenė yra techninis išradimas.
Ir patys efektyviausi metodai rūpintis žmogaus sveikata,
gamyba, platinimu, miesto infrastruktūra ir panašiais dalykais,
glūdi mokslo srityje ir technologijose -
ne politikoje ir ne monetarinėje ekonomikoje.
Tai veikia taip pat metodiškai kaip, pavyzdžiui, lėktuvas,
ir nėra respublikoniško ar demokratiško būdo pagaminti lėktuvą.
Panašiai ir gamta yra fizinis referentas, kurį naudojame
įrodyti savo mokslui, ji yra sistema,
atsiskleidžianti, kai imame ją geriau suprasti.
Tiesą sakant, jai nesvarbu ką tu
asmeniškai galvoji ar ką laikai tiesa.
Tiksliau, ji leidžia tau rinktis:
gali mokytis ir prisiderinti prie natūralių dėsnių
bei elgtis atitinkamai -
nuolat kurti gerą sveikatą ir darną,
arba gali plaukti prieš srovę, bet - nesėkmingai.
Visiškai nesvarbu kuo tu tiki, gali pabandyti dabar pat
atsistoti ir pasivaikščioti šalia esančia siena,
bet traukos dėsnis tau neleis.
Jei nevalgysi - mirsi.
Jei vos gimusio tavęs nepalies - mirsi.
Kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, gamta yra diktatorė,
ir mes galime arba paklusti ir siekti harmonijos su ja
arba kęsti neišvengiamas neigiamas pasekmes.
Taigi, resursų ekonomika yra ne kas kita kaip
įrodytų, gyvybę palaikančių idėjų rinkinys,
kur visi sprendimai remiasi
optimalia žmogaus
ir aplinkos darna.
O nuo jos priklauso empirinis "gyvenimo pagrindas",
kur kiekvienas žmogus yra reikalingas,
nepriklausomai nuo jo politinių ar religinių pažiūrų.
Šiame teiginyje nėra jokio kultūrinio reliatyvizmo.
Tai nėra nuomonės klausimas.
Žmogaus poreikiai yra žmogaus poreikiai
ir gyvenimo būtinybių prieinamumas, tokių kaip švarus oras,
maistas ir švarus vanduo
kartu su teigiama, stabilia,
puoselėjančia ir nesmurtine aplinka,
yra būtinas mūsų psichinei ir fizinei sveikatai,
mūsų evoliuciniam tinkamumui,
taigi - pačiam rūšies išlikimui.
Ištekliais grįsta ekonomika
remtųsi prieinamais ištekliais.
Negali tiesiog atvežti daug žmonių į salą
ar pastatyti miestą su 50 tūkst. žmonių, neturint priėjimo
prie gyvenimo būtinybių.
Taigi, kai kalbu apie "visapusišką sistemų pritaikymą",
turiu omeny visų pirma teritorijos inventorizaciją
ir nustatymą, ką tas plotas mums gali suteikti:
ne tik iš architektūrinės pozicijos,
ne tik iš projektavimo pozicijos;
projektavimas turi remtis viskuo, kas reikalinga,
pagerinti žmogaus gyvenimą, -
tai aš vadinu kompleksiniu mąstymo būdu.
Maistas, rūbai, prieglobstis, šiluma, meilė -
visi šie dalykai yra būtini
ir, atimdami iš žmonių bent vieną,
sukuriame prastesnį žmogų, mažiau gabų funkcionuoti.
Kaip anksčiau jau minėta, išteklių ekonomikos pagrindas yra
globalių sistemų prieiga prie gavybos, produkcijos ir paskirstymo,
kurios paremtos tikrų ekonominių mechanizmų ar "strategijų" rinkiniu,
kurios garantuoja efektyvumą ir darną
kiekvienoje ekonomikos srityje.
Taigi, tęsiant šią minčių seką dėl logiško projektavimo -
kas dar yra mūsų lygtyje?
Kur visa tai materializuojasi?
Miestuose.
Miestų iškilimas yra šiuolaikinės civilizacijos svarbiausias bruožas.
Jų vaidmuo - sukurti gyvybiškai svarbių dalykų lengvą pasiekiamumą,
tuo pačiu didinant socialinę paramą ir bendruomeniš***ą.
Taigi, kaip suprojektuoti idealų miestą?
Kokią formą jam suteikti?
Kvadrato? Trapecijos?
Na, turint omeny, kad mums teks daug judėti,
galėtume vardan paprastumo suvienodinti atstumus...
sukurti apskritimą.
Kas turėtų būti mieste?
Žinoma, mums reikia gyvenamosios ir prekių gamybos teritorijų,
energijos tiekimo ir žemės ūkio teritorijų.
Taip pat žmonėms reikalingas puoselėjimas -
kultūra, gamta, poilsis ir švietimas.
Taigi įkurkime parką po atviru dangumi,
pramoginių renginių zoną kultūrinėms reikmėms ir bendravimui,
švietimo ir tyrimų įstaigas.
Kadangi dirbame su apskritimu,
būtų racionalu visa tai išdėstyti juostomis,
priklausomai nuo reikalingos žemės kiekio,
taip palengvinant susisiekimą.
Labai gerai.
Dabar imkimės detalių.
Pirmiausia turime apgalvoti centrinę miesto
kaip organizmo infrastruktūrą.
Tai galėtų būti vandens, prekių,
atliekų ir energijos gabenimo kanalai.
Visai kaip dabartinės miestų vandentiekio sistemos po žeme,
tik išplėstume kanalų paskirtį, kad
įtrauktume atliekų perdirbimą ir visko išplatinimą.
Daugiau jokių paštininkų ir šiukšlininkų.
Viskas įmontuota. Galėtume naudoti
atomatizuotus pneumatinius vamzdžius ir panašias technologijas.
Tai pritaikoma ir transportui.
Jį reikia strategiškai integruoti į sistemą, siekiant sumažinti
pavienių automobilių kiekį, ar net visiškai jų atsisakyti.
Elektriniai tramvajai, konvejeriai ir magnetiniai
traukiniai galėtų jus nugabenti į praktiškai
bet kurią miesto vietą, netgi aukštyn ar žemyn,
ir netgi jungtųsi su kitais miestais.
Žinoma, jei automobilio vis dėl to prireiktų,
jis būtų valdomas palydovo, nes taip saugiau.
Tiesą sakant, ši technologija galėtų būti pritaikyta jau dabar.
Daugiau nei milijonas žmonių žūva automobilių avarijose kasmet,
apie 50 mln. sužeidžiami.
Tai yra absurdiška ir to vykti neturėtų.
Su produktyviu miesto dizainu ir automobiliais, kurių nereikia vairuoti,
galima beveik visiškai išvengti mirčių.
Žemės ūkis.
Šiandien, naudodami nesistemingus išlaidų mažinimo metodus:
pesticidus, besaikius trąšų kiekius ir kitas priemones,
mes sėkmingai sunaikinome didelę
ariamosios žemės dalį planetoje,
neminint, kad tuo pačiu smarkiai apnuodijome savo kūnus.
Tiesą sakant, pramonės ir ūkio cheminių toksinų
aptinkama beveik kiekvieno žmogaus organizme, netgi kūdikių.
Laimei, turime ryškią alternatyvą -
bedirves priemones - hidroponiką ir aeroponiką,
kurios sumažina trąšų ir vandens būtinybę
iki 75%, lyginant su esamu naudojimu.
Maistas gali būti organiškai auginamas pramoniniais kiekiais
uždarose vertikaliose fermose.
Pavyzdžiui, 50 aukštų 1 akro sklypų,
praktiškai išnaikinančių poreikį
naudoti bet kokius pesticidus ar angliavandenius.
Tai yra maisto pramonės ateitis:
produktyvu, švaru ir gausu.
Taigi, tokios pažangios sistemos ir būtų dalis to,
kas sudarytų žemės ūkio zoną,
kurioje augtų visiems miesto žmonėms reikalingas maistas,
nebūtų poreikio nieko importuoti iš kitur,
taupant laiką, atliekas ir energiją.
Kalbant apie energiją -
energijos žiedas puikiai veiktų sistemose, kurios
išgauna elektrą iš mūsų gausių bei atsinaujinančių šaltinių,
tai yra - vėjo, saulės, geoterminių karščio diferencialų,
o esant arti vandens telkinių - potvynių ir ***ų energijos.
Siekiant išvengti trukdžių ir užtikrinti
teigiamą grįžtančios energijos kiekį,
šie šaltiniai veiktų integruoti į sistemą ir, esant poreikiui,
tiektų energiją vieni kitiems
ir kauptų atliekamą energiją dideliuose kondensatoriuose
po žeme, kad niekas nebūtų švaistoma.
Ne tik miestas pats apsirūpintų energija,
tam tikros struktūros ją gamintųsi individualiai,
generuodamos elektrą foto-galvaninių elementų dažais,
konstrukcijos slėgio keitikliais, terminės poros efektu
ir kitomis esamomis, bet nenaudojamomis technologijomis.
Žinoma, peršasi klausimas:
kaip šios technologijos ir visos reikalingos
gėrybės bus apskritai sukurtos?
Priėjome iki Gamybos:
Pramoninė zona, neskaitant ligoninių ir panašių dalykų,
būtų gamybos fabrikų centru.
Į jį, visiškai lokalizuotą,
reikalingos žaliavos, žinoma, patektų
globalios resursų sistemos valdymo būdu, kaip jau minėta -
poreikius savaime diktuotų miesto gyventojų skaičius.
Kalbant apie gamybos mechanizmus,
turime paminėti naują galingą fenomeną,
kuris žybtelėjo žmogaus istorijoje visai neseniai
ir pamažu viską keičia.
Tai vadinama mechanizacija
arba darbo automatizacija.
Jei apsižvalgysi aplink, pamatysi, kad beveik
viskas, ką šiais laikais naudojame, yra pagaminta automatų.
Tavo batai, tavo rūbai, tavo buitinė technika, tavo mašina ir t.t.
Visa tai pagamina mašinos, automatiniu būdu.
Ar galime sakyti, kad visuomenei nepadarė įtakos
šie didžiuliai technologiniai pasiekimai?
Žinoma, ne.
Šios sistemos tikrai diktuoja naujas struktūras
ir naujus poreikius, jos parodo, kad dauguma dalykų yra atgyvenę.
Taigi, mūsų išsivystymo lygis vis kyla
ir technologijų naudojimas vis plečiasi.
Taigi, automatizacija, be abejonės, tęsis.
Negali sustabdyti technologijų, kurios yra prasmingos.
Technologinis darbo automatizavimas yra kiekvienos esminės
socialinės transformacijos žmonijos istorijoje pagrindas.
Nuo žemės ūkio perversmo ir plūgo išradimo
iki pramonės perversmo ir variklio išradimo,
iki informacinio amžiaus, kuriame gyvename
dėl labiau pažengusios
elektronikos ir kompiuterių išradimo.
Dėl šiandieninių pažangių gamybos metodų,
mechanizacija vystosi savaime.
Ji tolsta nuo tradicinio atskirų detalių
rinkimo į bendrą konfigūraciją metodo ir artėja
prie pažangesnio kūrybos metodo -
viso produkto per vienintelį procesą.
Kaip ir daugumą inžinierių, mane žavi biologija, nes ji yra
pilna neįprastų sandaros pavyzdžių.
Biologija yra mokslas apie dalykus, galinčius sukurti savęs kopiją.
Tai - geriausias mūsų turimas gyvybės apibūdinimas.
Vėlgi, kaip inžinierių, mane visada intrigavo
mašinų, gebančių save nukopijuoti, idėja.
"RepRap" yra trimatis spausdintuvas:
tai yra spausdintuvas, prijungiamas prie kompiuterio, tik,
užuot gaminęs dvimačius popieriaus lapus su atvaizdais,
jis kuria fiziškai realius trimačius objektus.
Trimačiai spausdintuvai visiškai nėra
naujiena, jie egzistuoja jau maždaug 30 metų.
"RepRap" išskirtinumas yra tas, kad jis gali atkurti daugelį savo dalių.
Taigi, turėdamas vieną, tu gali pagaminti dar vieną
ir atiduoti draugui, taip pat gali pasigaminti daug
kitų naudingų dalykų.
Nuo įprastų namų apyvokos daiktų, esančių namuose, iki
viso automobilio korpuso, pagaminamo vienu veiksmu.
Pažangi automatinė 3D spausdinimo technologija gali būti
panaudota beveik visose gamybos srityse.
Įskaitant namų statybą.
Konstrukcijų spausdinimas ir yra gamybos technologija,
taip vadinamas 3D spausdinimas, kai tiesiogiai kuri
3D objektus pagal kompiuterinį modelį.
Naudojant konstrukcijų spausdinimą būtų
įmanoma pastatyti 186 m² namą
per dieną, naudojant tik mašinų darbą.
Priežastis, dėl ko žmonės domisi automatizuota statyba, yra ta,
kad ji atneša nemažai naudos.
Pavyzdžiui, statybose darbas yra intensyvus,
ir, nors šiame sektoriuje visuomenei kuriamos darbo vietos,
čia yra ir savų trū***ų bei sunkumų.
Pavyzdžiui, statybos yra pavojingiausia darbų sritis iš visų.
Labiau, nei kalnakasyba ar žemdirbystė.
Beveik kiekvienoje šalyje statybose įvyksta daugiausia nelaimių.
Kitas aspektas yra atliekos.
JAV vidutinio namo statyba palieka 3-7 tonas atliekų.
Taigi, jei pažvelgtume į statybų poveikį, jis yra didžiulis,
o apie 40% visų medžiagų pasaulyje
yra panaudojama statyboms.
Tai - didžiulis energijos ir resursų švaistymas,
be to - ir milžiniška žala aplinkai.
Namų statyba, naudojant plaktukus, vinis ir medieną,
esant tokio lygio šiandieninei technologinei pažangai, yra
ir bus absurdas kurti darbininkų klasę,
atsižvelgiant į Jungtinių Valstijų pramonę.
Neseniai ekonomisto Deivido Atoro iš Masačusetso technologijos instituto
atliktame tyrime teigiama, kad mūsų vidurinioji klasė
yra pasenusi ir pakeičiama mašinomis.
Tiesiog mechanizacija yra produktyvesnė,
efektyvesnė ir tvaresnė už žmogaus darbą
beveik visuose šiandienos ekonomikos sektoriuose.
Mašinoms nereikia atostogų, pertraukėlių, draudimo, pensijų
ir jos gali dirbti 24 valandas per parą, kasdien.
Gamybinis potencialas ir tikslumas
yra žymiai didesnis, nei žmogaus darbo.
Esmė: žmogaus darbas, pagrįstas veiksmų kartojimu, paseno
ir yra nepraktiškas visame pasaulyje,
o dabartinis nedarbo lygis, kurį matote visur aplink, yra pasekmė
šios technologinio veiksmingumo evoliucijos.
Metų metus rinkos ekonomistai atmetinėjo šį augantį modelį,
kurį dar galima pavadinti "technologiniu nedarbu",
nes nauji sektoriai visuomet atrodė atsirandantys tam,
kad vėl įdarbintų atleistus darbuotojus.
Šiandien teliko vienintelė reali sritis - paslaugų sektorius,
joje dirba virš 80% Amerikos darbo jėgos,
o labiausiai industrializuotose šalyse išlaikoma panaši dalis.
Tačiau dabar šiam sektoriui naujus iššūkius
kelia automatizuoti kioskai, restoranai
ir netgi automatizuotos parduotuvės.
Šiandien ekonomistai galiausiai pripažįsta
tai, ką neigė daugelį metų:
technologinis nedarbas ne tik didina dabartinę
darbo jėgos krizę visame pasaulyje
dėl pasaulinio ekonominio nuosmukio,
bet, kuo gilesnė tampa ekonominė depresija,
tuo sparčiau mechanizuojama pramonė.
Niekaip nesuvokiama tai, kad
kuo greičiau jie mechanizuos taupydami pinigus,
kuo daugiau žmonių jie pakeis -
tuo labiau jie sumažins žmonių perkamąją galią.
Tai reiškia, kad kol korporacijos
gali gaminti viską dar pigiau,
vis mažiau ir mažiau žmonių turės pinigų ką nors nusipirkti,
nepaisant tų prekių pigumo.
Pagrindinė mintis ta, kad žaidimas "darbas dėl pajamų"
iš lėto baigiasi.
Tiesą sakant, jei akimirką pagalvotumėt
apie darbus, kurie šiandien yra,
kuriuos, jei panorėtume, tuoj pat galėtų pakeisti mašinos,
75% visos pasaulio darbo jėgos
galėtų jau rytoj būti mechanizuota.
Štai kodėl ištekliais grįstoje ekonomikoje
nėra monetarinės sistemos.
Nėra pinigų...
nes jų nereikia.
Ištekliais grįsta ekonomika
pripažįsta mechanizacijos veiksmingumą
ir priima ją už tai, ką ji siūlo.
Ji nesipriešina, kaip dabar darome mes.
Kodėl? Nes yra visiškai neatsakinga
būti abejingam veiksmingumui ir tvarumui.
Tai mus grąžina atgal į mūsų miestų sistemą.
Viduryje yra centrinis kupolas, kuriame laikomos ne tik
švietimo įstaigos ir transportavimo centras,
bet ir valdymo centras,
reguliuojantis miesto technines operacijas.
Tiesą sakant, miestas yra automatizuota mašina.
Kiekviename technikos lygyje turinti
sensorius ūkio progreso siekimui -
energijos kaupimui, gamybai, skirstymui ir panašiai.
Kaip manote, ar žmonės sugebėtų suvaldyti šias operacijas
avarijos atveju ar panašiai?
Tikriausiai - taip.
Bet šis skaičius laikui bėgant mažėtų, nes tobulinimai nenutrūktų.
Vis dėlto, šiandien galbūt prireiktų 3% miesto populiacijos,
atlikti šiam darbui, jei jį tinkamai paskirstytume.
Ir galiu jus užtikrinti, kad ekonominėje sistemoje,
kuri iš tiesų yra sukurta jumis rūpintis
ir užtikrinti jūsų gerovę, iš jūsų nereikalaujant kasdien
paklusti privačiai diktatūrai...
dažniausiai darbui, kuris yra arba techniškai nereikalingas,
arba socialiai betikslis,
tuo pačiu stengiantis susidoroti su nesama skola,
stengiantis sudurti galą su galu...
Aš jus užtikrinu: žmonės itin noriai aukos savo laiką,
kad išlaikytų ir tobulintų sistemą, kuri išties jais rūpinasi.
Ir kartu su šia paskata dažnai
daroma prielaida, kad
jei nebūtų išorinio spaudimo
"užsidirbti pragyvenimui",
žmonės tik sėdėtų ir nieko neveiktų,
virsdami storuliais tinginiais.
Tai yra nesąmonė.
Dabartinė mūsų darbo sistema
ir yra skatinanti tingumą, o ne jį panaikinanti.
Jei prisimintumėte, kai buvote vaikas -
gyvybingas, besidomintis naujais dalykais -
greičiausiai kūrėte ir tyrinėjote...
bet laikui bėgant sistema jus vertė
susitelkti į tai, kaip uždirbti pinigų.
Ir nuo ankstyvojo ugdymo
iki studijų universitete buvote ribojamas.
Tik tam, kad taptumėte padaru, tarnaujančiu kaip krumpliaratis modelyje, kuris
visa, kas geriausia, atiduoda elitiniam 1% žmonių.
Moksliniai tyrimai parodė, kad iš tiesų žmonių nemotyvuoja
piniginis atlygis,
kai kalbama apie išradingumą ir kūrybą.
Pati kūryba yra atlygis.
Tiesą sakant, pinigai tinka kaip paskatinimas tik
monotoniškiems kasdieniams veiksmams,
funkcijoms, kurias, kaip jau parodėme, gali atlikti mašinos.
Kalbant apie inovacijas, žmogaus proto panaudojimą,
piniginis paskatinimas pasirodė esantis kliūtimi,
trikdančia ir menkinančia kūrybingą mąstymą.
Tai paaiškina, kodėl Nikola Tesla, broliai Raitai
ir kiti išradėjai, kurie smarkiai prisidėjo prie dabartinio pasaulio,
nebuvo vedami finansinių interesų.
Pinigai yra netikras paskatinimas
ir sukelia 100 kartų daugiau žalos negu suteikia pagalbos.
Labas rytas, mokiniai. Nurimkite, prašau.
Pirmiausia norėčiau apeiti visą klasę ir paklausti,
kuo kiekvienas iš jūsų norėtų būti, kai užaugs.
Kas norėtų pradėti?
Gerai, ko norėtum tu, Sara?
Kai užaugsiu, noriu dirbti Makdonalde, kaip mano mama!
O, šeimos tradicijos?
Ko norėtum tu, Linda?
Kai užaugsiu, būsiu
prostitutė Niujorko gatvėse!
Ak! Kerinti moteris..? Labai ambicinga.
O kaip tu, Tomi?
Kai užaugsiu, būsiu turtingas elitinis verslininkas,
kuris dirbs Volstryte ir pelnysis iš
kitų šalių ekonomikos žlugimo.
Verslumas... Ir puiku matyti tarpkultūrinių interesų!
[Kultūros aukos]
Kaip minėta anksčiau, ištekliais grįsta ekonomika
naudoja mokslinius metodus socialiniams poreikiams
ir tai nėra vien techninis produktyvumas.
Joje taip pat atsižvelgiama į
žmogaus ir visuomenės gerovę ir kas ją suteikia.
Kaip socialinė sistema gali būti gera, jei ji
nekuria laimės ir taikaus sugyvenimo?
Taigi, svarbu pažymėti, kad,
pašalinus piniginę sistemą
ir suteikus gyvenimo būtinybes,
pamatytume nusikalstamumo visame
pasaulyje sumažėjimą iki 95%, beveik iškart,
nes nebūtų ko vogti, savintis, sukčiauti ir panašiai.
95% žmonių, esančių kalėjimuose, ten pateko
dėl su pinigais susijusio nusikaltimo ar narkotikų,
o narkomanija yra sutrikimas - ne nusikaltimas.
O kaipgi likę 5%? Tikrai žiaurūs...
apie kuriuos manoma, kad jie yra
žiaurūs vien tam, kad būtų žiaurūs...
ar jie yra "blogi" žmonės?
Aš nuoširdžiai manau, kad tai yra visiškas laiko
švaistymas, vertinti žmonių žiaurumą
pagal moralines normas, nes tai nė trupučio
nepagilina mūsų supratimo apie
žiauraus elgesio priežastis ar jo prevenciją.
Žmonės kartais klausia, ar aš tikiu „atleidimu“ nusikaltėliams.
Mano atsakymas yra:
"Ne, aš netikiu atleidimu nė kiek
daugiau, negu tikiu pasmerkimu".
Tik jeigu mes, kaip visuomenė,
galime laikytis tokio pat požiūrio į žiaurumą,
kaip į sveikatos ir prevencinės medicinos problemą,
užuot laikę tai moraliniu "blogiu"...
tik tada, kai galėsime pakeisti savo pačių
požiūrius, prielaidas ir vertybes,
tik tada mums pagaliau pasiseks sumažinti
žiaurumo lygį, o ne jį stimuliuoti, ką darome dabar.
Kuo labiau ieškome teisingumo, tuo labiau esame
įskaudinti, nes nėra jokio teisingumo.
Yra tik tai, kas yra. Ir viskas.
Kitaip sakant, žmonės yra sąlygoti būti fanatiškais rasistais -
jie yra užauginti aplinkoje, kuri tai propaguoja, tad
kodėl dėl to kaltiname žmogų?
Jie yra subkultūros aukos.
Todėl jiems reikia padėti.
Esmė ta, kad turime perorganizuoti aplinką,
kuri kuria neįprastą elgesį, nes ji yra problema,
o ne sodinti žmogų į kalėjimą.
Štai kodėl teisėjų ir adovaktų
"pasirinkimo laisvės" ir panašios idėjos
yra pavojingos, nes jos klaidina, kad tas žmogus
yra "blogas"... o tas žmogus yra "serijinis žudikas".
Serijiniai žudikai yra sukuriami,
kaip ir kariai tampa serijiniais žudikais su kulkosvaidžiais.
Jie tampa žudymo mašinomis, bet niekas
nežiūri į juos kaip žmogžudžius, nes
tai yra "natūralu".
Mes kaltinam žmones.
Mes sakom "šis vyras buvo nacis - jis kankino žydus".
Ne, jis buvo išauklėtas kankinti žydus.
Kai tik priimi faktą, kad žmonės
turi individualius pasirinkimus ir yra
laisvi rinktis... Laisvė rinktis reiškia neturėti išorinės įtakos,
ir aš visiškai negaliu to suprasti.
Visų mūsų pasirinkimams daroma įtaka:
kultūros, kurioje gyvename, mūsų tėvų
ir vyraujančių vertybių.
Mes esame paveikti, todėl negali būti "laisvų" pasirinkimų.
"Kokia šalis yra geriausia pasaulyje?" - teisingas atsakymas:
Visame pasaulyje nebuvau ir nežinau pakankamai
apie skirtingas kultūras, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą.
Nepažįstu nė vieno, kuris taip kalbėtų.
Jie sako "Tai sena gera JAV! Tai geriausia šalis pasaulyje!"
Nėra jokios apklausos... "Ar buvai Indijoje?" - "Ne."
"Ar buvai Anglijoje?" - "Ne." "Ar buvai Prancūzijoje?" - "Ne."
"Tai kuo remdamasis darai tokią prielaidą?"
Jie negali atsakyti - jie supyksta.
Jie sako "Po velnių! Kas tu toks, kad sakytum man, ką galvoti?!"
Žinote... Nepamirškite: jūs turite reikalą su nemąstančiais žmonėmis.
Jie nėra atsakingi už savo atsakymus,
jie yra kultūros aukos ir tai reiškia,
kad jiems padarė įtaką jų kultūra.
[4 dalis: Pakilimas]
Diskutuojant apie ištekliais grįstą ekonomiką,
dažnai pasigirsta tokie argumentai kaip..
- Ei! (Įsiterpia)
- Ei, Alio!
- Palaukit minutėlę! - Taip?
- Aš žinau apie ką jūs. Juk tai Marksizmas, drauguži!
- Stalinas nužudė 800 milijardų žmonių dėl idėjų kaip ši...
- Mano tėvas mirė Gulage! - Gerai, visi nusiraminkite...
- Komunistas! Fašistas!
- Tu, nemėgsti Amerikos, geriau tiesiog išeik!
Gerai, visi nusiraminkite...
- Mirtis "Naujajai pasaulio santvarkai"!
- Mirtis "Naujajai pasaulio santvarkai"!
Ir kai publikos iracionalumas išauga,
dėl šoko ir sumišimo
pasakotoją netikėtai ištinka širdies smūgis.
Ir tariamai komunistinės propagandos filmas nutrūksta.
[Sistemos klaida]
[Atsarginė kopija... - Atstatyta]
Žinai, aš kalbėdavau taip žmonėms,
visokiose "idėjų kalvėse",
na, žinai, kaip "Romos Klubas" ir panašiai...
jie šaukė "Marksistas!"
Ką? Marksistas? Iš kur ištraukėt?
Jie tiesiog užsiciklinę su ta etikete. Tai jų šv. Gralio taurė
ir žinot, juk taip paprasčiau.
Žmonės manęs klausia, ar aš socialistas, komunistas ar kapitalistas.
Atsakau - nei vienas. Kodėl manot,
kad yra tik šie trys variantai?
Šitie trys pavadinimai sukurti tų, kurie galvojo,
kad gyvenam planetoje su neišsemiamais ištekliais.
Nė viena iš tų politinių ideologijų net neįsivaizdavo,
kad kadanors kažko gali pritrūkti.
Aš manau, kad komunizmas, socializmas, kapitalizmas, fašizmas
yra visuomenės vystymosi etapai.
Neįmanoma peršokti staiga iš vienokios kultūros į kitokią.
Pereiti reikia palaipsniui.
Bet kuriam "-izmui" reikia gyvenimiško pagrindo,
kurį aš labai paprastai apibūdinau, kaip ir visas
būtinas sąlygas, kurių reikia, kad vėl įkvėptumėte.
Konkrečiai - oras, kuriuo kvėpuojate, vanduo kurį gaunate,
saugumas kurį turite, išsilavinimas kuris yra prieinamas -
viskas, kuo mes dalinamės ir naudojamės
ir be ko negali apsieiti joks gyvenimas ar kultūra.
Taigi, turime pradėti iš naujo, nuo gyvenimo pagrindų,
kai gyvenimo pagrindu nebėra joks "-izmas".
Juo tampa „gyvenimo vertės analizė“.
[Likę už ribos]
Tai tiesiog istorinis faktas,
kad bet kurios konkrečios visuomenės
dominuojanti intelektualinė kultūra atspindi
tos visuomenės dominuojančios grupės interesus.
Vergvaldžių visuomenėje
požiūris į žmones ir žmonių teises
atspindės vergvaldžių poreikius.
Vėlgi, visuomenėje, paremtoje
tam tikrų žmonių galia valdyti ir užsidirbti
iš milijonų kitų žmonių gyvenimų ir darbo,
dominuojanti intelektualinė kultūra
atspindės tos dominuojančios grupės poreikius.
Taigi, jei pažvelgtume plačiau,
idėjos pasklidusios psichologijoje, sociologijoje,
politinėje ekonomijoje ir politikos moksle,
iš esmės atspindi tam tikrus elito interesus.
Akademikai, kurie per daug į tai gilinasi,
dažnai sugretinami arba apšaukiami “radikalais”.
Dominuojančios kultūros vertybės
dažniausiai toleruoja ir įamžina
tos kultūros vaisius.
O visuomenėje, kurioje sėkmė
ir statusas vertinami materialiais turtais, o ne socialinėmis vertybėmis,
nesunku suprasti, kodėl šiandien pasaulis yra toks, koks yra.
Susiduriame su vertybių sistemos sutrikimu -
ji netekusi natūralumo -
kai asmeninė ir socialinė gerovė
nustumiama į antrą eilę, už žalingų
dirbtinų turtų ir besaikio augimo.
Ir šis sutrikimas, kaip koks virusas, persmelkia visus vyriausybės aspektus:
žiniasklaidą, pramogų sferą – net mokymą.
Ir i jų struktūrą įmontuoti mechanizmai,
apsaugantys nuo bet kokių įsikišimų.
Monetarinės rinkos religijos apaštalai,
patys pasiskyrę save Status Quo gynėjais,
yra nuolatinėje paieškoje, kaip apsisaugoti nuo minčių,
kurios galėtų kištis į jų tikėjimą.
Dažniausiai pasitaiko išankstinės "poros".
Jei tu ne respublikonas, reiškia - demokratas.
Jei ne krikščionis - greičiausiai satanistas.
O jei tu manai, kad visuomenę galima iš esmės patobulinti,
bandant, ko gero - aš nežinau - pasirūpint visais?
Tada tu tiesiog "svajoklis".
O klastingiausias iš visų:
jei tu ne už "laisvąją rinką",
tai tu apskritai prieš laisvę.
Aš tikiu laisve!
Kaskart, kai girdite žodį laisvė,
pasakytą bet kur arba panaudotą bet kokiuose valdžios pranešimuose,
iššifravus, tai reiškia blokavimą galimybės maksimizuoti pinigų
pavertimą didesniais pinigais privatiems jų savininkams.
Taip yra. Visa kita, ką jie sako:
"Ak, žmonėms reikia daugiau prekių" ;
"Ak, juk tai laisvė prieš tironiją" ir panašiai,
kaskart, kai jūs tai išgirstate, galite taip ir dešifruoti.
Ir, manau, pastebėsite absoliutų atitikimą,
kaskart, kai jie tai panaudoja.
Ir tai, savo ruožtu pavadinkim
sintakse. Supratimą ir vertybes reglamentuojančia sintakse.
Taigi, jie reglamentuoja, patys to nepripažindami,
kad galėtų pasakyti: "O, aš visai ne tai turėjau omeny!"
Nors iš tiesų - turėjo.
Čia kaip kalbėjimas gramatiškai taisyklingai
ir žinojimas gramatikos taisyklių, kuriomis vadovaujiesi,
bet nepripažinimas, kad tokios išvis egzistuoja...
Taigi, mes turime, ką aš vadinu "valdančia vertybių sintakse",
slypinčia po visu tuo. Ir kaskart, kai jie panaudoja frazes:
"vyriausybės įsikišimas", "laisvės apribojimai" ar "laisvė",
arba "progresas" ar "išsivystymas",
galite dešifruoti tai, ką jie iš tiesų mano.
Žinoma, kai girdite žodį "laisvė",
dažniausiai jis būna kartu su kažkuo panašiu į taip vadinamą "demokratiją".
Stebėtina, kaip šiandien žmonės tiki,
kad jie iš tiesų turi tinkamą
įtaką valdžios veiksmams,
pamiršdami, kad pats mūsų sistemos
principas yra: "viskas parsiduoda".
Vienintelis vertinamas balsas yra "piniginis" balsas,
ir nesvarbu, kiek koks nors
aktyvistas šūkalios apie etika ir atsakomybę.
Laisvos ekonomikos sistemoje visi politikai, visi įstatymai,
taigi ir visa vyriausybė yra parduodama.
Ir su visais tais bankų laidavimais 20 trilijonų sumai, besikaupiančiais
nuo 2007-ųjų, suma pinigų, kuri galėtų pakeisti, tarkime,
visą energetikos infrastruktūrą į pilnai atsinaujinančių išteklių,
vietoj begalės institucijų finansavimo,
kurios visiškai niekuo visuomenei nepadeda;
tos institucijos galėtų būti uždarytos rytoj be jokių nuostolių...
aklas įtikinėjimas, jog politika ir
politikai yra reikalingi žmonių gerovei, tebesitęsia.
Esmė ta, kad politika yra verslas,
niekuo nesiskiriantis nuo visų kitų rinkoje,
kuriam savo interesai yra aukščiau bet ko kito.
Giliai širdyje aš nuoširdžiai netikiu politiniais veiksmais.
Manau, sistema susitraukia ir išsiplečia tiek, kiek jai reikia.
Ji prisitaiko prie tų pokyčių.
Manau, pilietinių teisių judėjimas buvo prisitaikymas
iš žmonių, valdančių šalį, pusės.
Aš manau, jie mato, kur glūdi jų pačių interesai;
jie supranta, kad duoti kažkiek laisvės yra gerai.
Laisvės iliuzija - duokim tiems žmogeliams kartą per metus prabalsuoti
ir jie gaus beprasmio pasirinkimo iliuziją.
Beprasmio pasirinkimo - kai lyg vergai einame ir sakome:
"O, aš prabalsavau". Debatų ribos šioj šaly nustatomos
dar net neprasidejus debatams, nes visi būna
įrėminami ir priversti atrodyti arba
kaip komunistai, arba kaip koks nepaklusnus tipas,
"pušas", kitaip sakant..
ir štai "sąmokslas". Matote - jie tai padarė.
Tai, dėl ko nereikėtų abejoti nė minutės:
galingieji žmonės galėjo susieiti ir sukurti planą!
Nieko nebuvo! Tu "psichas"! "Sąmokslo teorijų fanatikas"!
Ir visi tie gynybiniai sistemos mechanizmai..
du iš jų nuolat pasikartoja.
Pirmasis yra idėja, kad sistema yra "priežastis"
viso materialaus progreso, matomo šioje planetoje.
Na... Ne.
Yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių
išaugo taip vadinami "turtai"
ir populiacija, kurią turime šiandien.
Pirma - eksponentinis gamybos technologijų augimas,
dėka mokslinio išradingumo.
Ir antra - ankstyvas gausių angliavandenių energijos išteklių atradimas,
kas yra šiuo metu visos socioekonominės sistemos pagrindas.
Laisvoji rinka / kapitalistinė / monetarinė
rinkos sistema - kaip ją bevadintumėt -
nieko nepadarė, išskyrus tai, kad "plaukė ant sukilusios bangos"
su savo iškreipta motyvacijos sistema ir atsitiktiniu,
didžiai netolygiu, pasiekimų panaudojimo ir paskirstymo metodu.
Antroji gynyba yra kovinga socialinė pakraipa,
sukurta ilgų propagandos metų,
kai bet kuri kita socialinė sistema laikoma
tiesiu keliu į taip vadinamą "tironiją",
su įvairių vardų, tokių kaip Stalinas, Mao, Hitleris įterpimais...
su jų sukurtais mirties aidais.
Ką gi, kokie šie žmonės bebūtų despotiški,
su savo įamžintomis socialinėmis pažiūromis...
bet jei jau kalbėti apie žaidimus mirtimis,
apie sistemiškas,
kasdienines, masines žmonių žudynes,
istorijoje niekas neprilygsta mūsų nūdienai.
Badas, bent jau per paskutinį mūsų istorijos šimtmetį,
egzistuoja ne dėl maisto stokos.
Priežastis - sąlyginis skurdas.
Ekonominiai ištekliai buvo paskirstomi taip neteisingai,
kad vargšai tiesiog neturėdavo pakankamai pinigų
už kuriuos galėtų nusipirkti maisto,
kuris būtų prieinamas, jei jie galėtų sumokėti.
Tai galėtų būti "struktūrinio smurto" pavyzdžiu.
Kitas pavyzdys: Afrikoje ir kitose vietose...
Aš pabrėžiu būtent Afriką, nes
ten dešimtys milionų žmonių miršta nuo AIDS.
Kodėl jie miršta?
Ne todėl, kad mes nežinome kaip gydyti AIDS.
Turime milijonus žmonių pasiturinčiose šalyse,
kurie puikiausiai gydosi, nes
jie turi tam reikiamų vaistų.
Afrikoje žmonės miršta nuo AIDS
ne dėl ŽIV viruso... jie miršta, nes
jie neturi pinigų, kad nusipirktų
vaistų, kurie išsaugotų
jiems gyvybę.
Gandis tai matė. Jis sakė:
"Mirtiniausia smurto forma yra skurdas".
Ir tai yra visiška tiesa.
Skurdas nužudo daug daugiau žmonių, nei visi karai kartu paėmus;
ir daugiau, nei nužudė visi žmogžudžiai;
daugiau, nei visos savižudybės istorijoje...
Struktūrinis smurtas ne tik nužudo daugiau žmonių,
nei visi kiti smurtai, paimti kartu.
Struktūrinis smurtas taip pat yra ir pagrindinė smurtinio elgesio priežastis.
[Virš galimybių ribos]
Nafta yra visos
žmonių civilizacijos sistemos pamatas.
Kiekvienai maisto, kurį tu ir aš suvalgome, kalorijai industriniame pasaulyje
suvartojama 10 kalorijų angliavandenilinės energijos, gautos iš naftos ir gamtinių dujų.
Trąšos gaminamos iš gamtinių dujų.
Pesticidai gaminami iš naftos.
Važinėjate nafta varomomis mašinomis tam, kad artumėte, sodintumėte,
drėkintumėte, nuimtumėte derlių,-transportuotumėte, pakuotumėte.
Jūs susukate maistą į plastiką, tai - nafta. Visi plastikai yra iš naftos.
Kiekvienoje padangoje yra apie 30 litrų naftos.
Naftos yra visur. Ir tai tik todėl,
kad naftą naudoja 7 milijardai žmonių,
beveik 7 milijardai žmonių, šiuo metu gyvenančių šioje planetoje.
Šios pigios ir lengvos energijos atradimas,
kuri, tiesą sakant, lygi
milijardams vergų, dirbančių be atvangos,
per paskutinį šimtmetį pakeitė pasaulį radikaliai,
o populiacijos padaugėjo 10 kartų.
Tačiau iki 2050-ųjų naftos atsargų užteks
mažiau nei pusei šiandieninės populiacijos,
jų tuometiniam gyvenimo būdui.
Taigi, prisitaikymo prie kitokio gyvenimo būtinybė yra milžiniška.
Pasaulis šiandien suvartoja šešis barelius naftos kiekvienam naujai rastam bareliui.
Prieš penkerius metus tai tebuvo keturi
bareliai naftos kiekvienam rastam bareliui.
Ateinančiais metais šis skaičius pasieks
8 barelius vienam rastam bareliui naftos.
Mane trikdo viso pasaulio vyriausybių
industrijos lyderių
veiksmų daryti kažką kitaip trūkumas.
Na, yra šiokie tokie bandymai statyti daugiau vėjo jėgainių,
Taip pat bandymas panaudoti potvynius...
Bandoma mūsų automobilius padaryti šiek tiek efektyvesniais,
tačiau nėra nieko, kas išties atrodytų kaip revoliucija, tarp tų
visų mažyčių bandymų. Ir tai, mano nuomone, yra baugu.
O vyriausybės, valdomos ekonomistų,
kurie visiškai nevertina to, ką mes sakome,
stengiasi stimuliuoti vartojimą, kad sugrąžintų praeities klestėjimą,
vildamiesi, kad praeitį įmanoma sugrąžinti.
Jos spausdina dar daugiau pinigų, neieškodamos alternatyvų.
Taigi, jei ekonomika pagerės ir
atsigaus, o puikusis augimas sugrįš, tai bus laikina,
nes per trumpą laiką, skaičiuojamą
greičiau mėnesiais nei metais,
pasiūlos barjeras vėl bus pasiektas.
Bus dar vienas kainų kilimas - dar gilesnė recesija.
Todėl aš manau, jog mes einame baisiu iškrypusiu ratu.
Prasidėjus ekonominiam augimui, kainos
šokteli ir viskas užsidaro. Štai kur mes esame šiuo metu.
Tuomet viskas kartojasi iš naujo, bet šįkart mes
nebegalime pagaminti pigios energijos.
Mes pasiekėme ribą - naftos produkcijos apimtys lėtėja.
Nėra šansų, kad jūs išgausite naftą iš žemės bent kiek greičiau,
o tai reiškia, kad verslai užsidaro, naftos kainos krenta,
kaip 2009-ųjų pradžioje, tačiau tada, pajutus "atsigavimą",
naftos kaina vėl ima augti.
Ne per seniausiai naftos kaina svyravo ties 80 dolerių
už barelį, o šiuo metu barelio kainai esant 80 dolerių,
esant visoms finansinėms ir ekonominėms griūtims,
žmonės turi sunkumų dėl naftos produktų įsigijimo.
Pasaulinė naftos produkcija šiuo metu yra apie 86 mln. barelių per dieną.
Po 10 metų turėsime apie 14 mln. barelių per dieną,
kuriuos reikės pakeisti.
Nieko panašaus nėra aplinkoje,
net 1% to neturime, kas galėtų tą kiekį pakeisti.
Jei artimiausiu metu mes nieko nedarysime,
turėsime didžiulį energijos deficitą.
Manau, didžiulė klaida yra nepripažinime dar prieš dešimtmetį,
jog privalome suderintai skirti pastangas
tvarių energijos formų vystymui.
Aš manau, mūsų vaikaičiai, žvelgdami atgal, sunkiai
mus supras. "Žmonės, juk jūs žinojote,
kad ištekliai nėra begaliniai...
kaip jūs galėjote kurti savo ekonomiką,
pagrįstą tuo, kas turi netrukus visiškai pasibaigti?"
Pirmą kartą žmonijos istorijoje
mūsų rušis susidūrė su pagrindinio ištekliaus, kuris yra esminis
mūsų dabartinės sistemos išlikimui, išeikvojimu.
O viso to kulminacija yra tame, kad
netgi naftos rezervams baigiantis,
ekonominė sistema ir toliau aklai stums
savo vėžiu sergantį modelį...
kad žmonės ir toliau galėtų eiti ir pirkti nafta purkštas mašinas,
generuoti BVP ir darbo vietas... nepakęsdami nuosmukio.
Ar egzistuoja koks sprendimas, kuris
pakeistų angliavandenių ekonomikos doktriną? Be abejo.
Bet kelias, kuriuo galima būtų įgyvendinti tuos pakeitimus,
atsiskleis ne per reikalaujamus rinkos sistemos protokolus,
kadangi nauji sprendimai gali būti
įgyvendinti tik per pelno mechanizmus.
Žmonės neinvestuoja į atsinaujinančą energiją,
nes tai finansiškai neatsiperka nei per trumpą, nei per ilgą laiką.
O pasiryžimas, reikalingas, kad tai įvyktų,
atsirastų tik patyrus kritiškus finansinius nuostolius.
Taigi, toje sistemoje nėra piniginės motyvacijos,
o jei nėra piniginio intereso, ten niekas ir nevyksta.
Maža to,
naftos trūkumo problema šiandien yra tik viena iš matomų
mirtinu greičiu įsibėgėjančio aplinkos-socialinio traukinio pasekmių.
Tarp kitų problemų - gėlas vanduo,
mūsų egzistavimo esminė sąlyga,
kurio trū***ą šiuo metu jaučia 2,8 milijardo žmonių,
o iki 2030-ųjų tas skaičius pasieks 4 milijardus.
Maisto Gamyba:
Ariamos žemės niokojimas, iš kurios
šiandien gaunama 99,7% viso maisto,
vyksta 40 kartų greičiau, nei jai reikalingas laikas atsikurti;
per paskutinius 40 metų 30% ariamos žemės
tapo nevaisinga.
Nepamirškime, kad angliavandeniai yra šiuolaikinio
žemės ūkio pagrindas, ir kadangi jie baigiasi...
sustos ir maisto gamyba.
Bendrai įvertinus mūsų
dabartinius vartojimo kiekius, 2030-aisiais,
su esamais tempais, mums reikės 2-ų planetų.
Jau nekalbant apie pastovų gyvybę
palaikančios bioįvairovės naikinimą, sukeliantį nykimo spazmus ir
aplinkos destabilizavimą visoje planetoje.
O prie visų tų resursų nykimo,
mes dar turime ir proporcingą populiacijos augimą,
kuris 2030-aisiais gali perkopti 8 milijardus gyventojų planetoje.
Vien tik energijos gamyba turėtų
padidėti 44% iki 2030-ųjų, kad patenkintų poreikius.
O kadangi pinigai yra vienintelis veiksmų indikatorius -
ar galime tikėtis, kad bent viena šalis
šioje planetoje gali sau leisti masinius
revoliucinius pokyčius, kurių reikia žemės ūkiui,
vandens tiekimui, energijos gamybai ir panašiai?
Kai globalinė skolų piramidės schema
iš lėto baigia uždaryt visą pasaulį...
Nepamirškim ir fakto, kad dabartinis nedarbo lygis, kurį matome,
taps norma dėl pačios
technologinės bedarbystės esmės.
Darbo vietos nebegrįš.
Ir galiausiai, plati socialinė perspektyva:
nuo 1970-ųjų iki 2010-ųjų, skurdas mūsų
planetoje padvigubėjo dėl sistemos kaltės...
O įvertinant dabartinę padėtį -
ar tikrai nuoširdžiai tikite, kad jis ir toliau nedvigubės,
kančių ir badaujančių masių nebedaugės?
[Pradžia]
Niekas savaime nesusitvarkys.
Čia nėra kažkokia ilgai trunkanti depresija,
kuri staiga vieną dieną baigsis.
Aš manau, kad kitas etapas, kuris mūsų laukia po
ateinančių ekonominių nesėkmių, yra masiniai civiliniai neramumai.
Kai bedarbiams nustos mokėti pašalpas,
nes valstybės nebeturės tam pinigų.
Ir kai viskas pasidarys taip blogai, kad žmonės nebeteks pasitikėjimo
savo išrinktais lyderiais, jie reikalaus permainų,
žinoma, jei prieš tai neišžudys vieni kitų
ar nesunaikins mūsų aplinkos.
Aš bijau, kad mes galime prieiti iki tokio taško, iš kurio nebėra kelio atgal...
ir tai mane be galo neramina.
Mes darysime viską, ką galime, kad to išvengtume.
Visiškai aišku, kad esame ties didžiulio perversmo žmogaus gyvenime riba...
Kad tai, su kuo mes susiduriame, yra fundamentalus pokytis
gyvenimo, kurį mes pažįstame iš praėjusio šimtmečio.
Privalo būti ryšys tarp ekonomikos ir
šios planetos išteklių -
ištekliai, žinoma, yra ir šios planetos gyvūnija ir augalija,
vandenynų sveikata ir visa kita.
Ši monetarinė santvarka yra pasirengusi
nesitraukti, kol nenužudys paskutinio žmogaus.
Suinteresuotos grupės padarys viską, kad išlaikytų valdžią,
tai jūs turite nuolatos prisiminti.
Jos naudos kariuomenę, laivyną, melą...
Bet ką, kad tik išliktų valdžioje.
Jos nesiruošia pasiduoti,
nes neįsivaizduoja jokios kitos sistemos,
kuri išsaugotų tokius, kaip jie.
[Gyvai iš Niujorko]
[Pasauliniai protestai sustabdė pasaulio ekonomiką...]
[Londonas - Gyvai]
[Kinija - Gyvai]
[Pietų Afrika - Gyvai]
[Ispanija - Gyvai]
[Rusija - Gyvai]
[Kanada - Gyvai]
[Saudo Arabija - Gyvai]
[Vakarų nusikaltimų kiekis šoka į viršų...]
[Jungtinės tautos skelbia pasaulinę kritinę padėtį...]
[Pasaulinis nedarbas siekia 65%]
[Pasaulinio karo baimė išlieka]
[Skolų griūtys sukelia maisto stygių]
♫ ♪ [ Gitaros garsai ] ♫ ♪
♫ ♪ Ženk tiesiau ir tvirčiau savo gyvenimo tikslo link ♫ ♪
♫ Tik atmink, kad užduotis yra ♪
♫ Mums visiems pasiimti, ko mums reikia ♪
[Pasiimkite juos atgal]
♫ Neapsupk savęs savimi pačiu ♪
♫ Sugrįžk dviem žingsniais atgal ♪
♫ Pasiųsk man momentinę karmą ♪
Įdėk truputį meilės jausmo... sau pačiam
(Neapsupk savęs)
♫Nes jau laikas, laikas laike, su tavo laiku ir naujiena užfiksuota ♪
♫ ...karalienei pasinaudoti! ♪
[Kol kas nebuvo pranešta apie jokį smurtą,
o beprecedenčiai protestai tęsiasi...
atrodo, kad trilijonai dolerių
sistemiškai atsiimami iš viso pasaulio
bankų sąskaitų
ir akivaizdžiai išmetami
priešais pasaulio centrinius bankus.]
[Pasaulio istorija]
♫ Mačiau kasdien gerus veidus, patenkintus, kad aš einu savu keliu ♪
[kartojimas]
[TAI YRA TAVO PASAULIS]
[TAI YRA MŪSŲ PASAULIS]
[REVOLIUCIJA YRA DABAR]
[JUDĖJIMAS ZEITGEIST LIETUVOJE IEŠKO VERTĖJŲ, REDAKTORIŲ, PROGRAMUOTOJŲ IR KITŲ AKTYVISTŲ - WWW.ZEITGEIST.LT]