Tip:
Highlight text to annotate it
X
"PRANCIŠKUS"
Asyžius, 1226 metai
Po kelerių metų
Ji daugiau neišeina... Ji neateis.
- Ateis. - Ji žadėjo.
Ateis, ateis. Aš savo pusseserę gerai pažįstu.
Jie visi gražūs, žiūrėk.
- Šitą aš papuošiau oniksu. - O kitų yra?
Štai šis.
Žiūrėk, tai toks pats, kaip tas, kurį man padovanojo senelė.
Aš jį padovanojau savo seseriai Margaritai, prisimeni?
- Taip, prisimenu. - Labai gražus. Tau patinka?
Taip, patinka.
Jis iš dviejų aukso rūšių. Klara?
Jo paveikslas užpildė mano gyvenimą nuo tų laikų, kai aš buvau mergaitė.
Jis visada buvo elegantiškas... ir malonus.
Jo rankos buvo labai gražios.
lr krūva pinigų. Tėvas negalėjo juo atsigėrėti.
Jam patiko, kad jo sūnus elgėsi kaip aristokratas.
lr, iš tikrųjų, jis elgėsi kaip aristokratas.
Jo tėvas tikėjosi perduoti į jo rankas visus savo reikalus.
O jis jų turėjo daug. Aš tai puikiai žinau, buvau jo notaras.
Prancūziškas. Stiprus.
Šį kartą tu nupirkai puikių prekių.
Taip mano sūnus norėjo. "Paimk štai tai damoms,
nupirk tai merginoms, tai dabišėms...''
Prancūziška mada. Atsargiai! Tai labai švelnus audinys.
Šiais metais mes daug prisipirkome. Visiems skoniams. Dabar kasa tuščia.
Rytoj reiks suvesti sąskaitas, a?
- O tai? - Tai atskirai, nešk į viršų.
Ir kokia dabar prancūziška mada?
Auksu siuvinėtas aksomas. Rekomenduoju. Puikus.
Atidaryk.
Vafliai!
- Ne, ne. - Na gerai, pasislink. - Tu man vandenį užterši.
- Kaip nuostabu! - Ką, ar aš į švarų lipu?
Flamandiški nėriniai!
Aš nupirkau juos tau. Jis burbėjo.
- Netiesa. Aš gi užmokėjau. - Ačiū.
Ir tu jam pasakyk, kad jis gali pasilikti namuose.
Savo dalį mes ir taip įnešame.
Man šiame mieste gyventi. Aš turiu dalytis su juo ir geru, ir blogu.
Tegu aukštuomenė pati išsiaiškina.
Nors kartą galima laimėti dėl to, kad tu ne vienas iš jų.
Tu gi nori tapti vienu iš jų, tiesa? Jie kovoja, taip kad...
Dar ko! Jie gi nieko daugiau nemoka!
Perudžiečiai nugalės. Galiu lažintis iš bet ko.
Jie geriau ginkluoti ir daug žiauresni.
- Pranciškau... - Tu ką, netgi nebaigsi valgyti?
- Aš baigiau. Manęs laukia. - Palauk...
Tu beveik nieko nevalgei.
Paimk nors sausainių.
O... tu iškepei juos.
lmk.
- Duok man! - Ne, man!
- Aš, aš noriu! - Man, man, man!
- Man tai užrašyti? - Taip, užrašyk.
Galima buvo lažintis: jis būtų tapęs puikiu pirkliu.
Mažiau atsargiu negu jo tėvas, bet jautresniu permainoms.
Jo tėvas turėjo silpnybę: jis tiesiog mirė iš noro būti didiku.
lr taip, ir ne. Jo tikroji silpnybė buvo sūnaus gerovė.
Kada kilo karas su Perudža...
Tai buvo žiaurus karas. Ir baigėsi jis skerdynėmis.
Kaip aš ir numačiau, Perudža laimėjo, ir Asyžius neteko daugybės jaunų žmonių.
Ilgą laiką buvo neaišku, kas išliko gyvas.
Užmokėk tiek, kiek reikia.
Mes žinome tą kalėjimą. Jame palieka savo kailį.
- Gerai, bet leisk man pagalvoti, kaip... - Ne.
Ten yra ir kitų belaisvių iš Asyžiaus. Mažų mažiausiai jų keturiasdešimt.
Tikriausiai geriau derėtis dėl visų išpirkos.
- Ne! Ne! - Paprastai daro taip, kaip geriau!
- Ne! Aš noriu derėtis tik dėl savo sūnaus, net jei tai atseis brangiau!
- Bet tu gi negali sau leisti nusigyventi. - Iš pradžių išklausysime reikalavimus.
- Atiduok jiems viską. Mes turime atiduoti viską, tiek, kiek reikės.
Žinoma, bet tu nusiramink. Šiandien mes nieko negalim padaryti. Argi ne taip?
Kilmingieji, išeikit! Kilmingieji, išeikit!
Nagi, eik!
Leiskit praeiti!
Atgal! Tu ne kilmingasis, atgal!
Juos žudo. Kadangi jais niekas nepasirūpins.
- Eik! - Tu nieko negali padaryti!
Perudža visada buvo ištikima Bažnyčiai.
Ir visada neapkentė eretikų.
Jie ateina iš šiaurės ir skelbia save teisingumo šaukliais.
Iš tikrųjų, jie tik sėja neapykantą ir sumaištį.
- Žiūrėkit! Ne, neužsimerkit. - Žiūrėkit.
Bažnyčios priešai - Perudžos priešai!
Eretikai, kurie tikisi ateiti čia, kad pasėtų suirutę.
- Žiūrėkit! Mes žinom, kaip juos pasitikti! - Kas tai?
Štai kokį galą mes ruošiam bedieviams!
- Ši Evangelija ne lotyniškai. - Kokia kalba?
Ta, kuria mes kalbame. Ji to pakartojo. Jis ją išvertė.
- Tai pavojinga, išmesk ją! - Ne dabar.
Derybos tęsėsi ilgai,
ir Pranciškus išbuvo kalėjime Perudžoje beveik metus.
- Liaukis! - Palik jį ramybėje!
Čia gyvenimas nieko nevertas, taip pat kaip ir tavo miegas.
Tu klysti. Anksčiau pardavinėjo maitą,
o dabar - gyvą kūną.
- Už tave kas nors užmokės? - Gal būt, jeigu kaina bus nedidelė.
- O už tave? - Mano tėvas.
Galiu lažintis, kad tavo draugu irgi kas nors pasirūpins.
Ar ne?
Ei! Aš tau sakau! Išminčius!
Galiu sužinoti, kas tu toks?
Aš?
Aš didysis šių vietų kunigaikštis, ir, prieš kaIbėdamas su manim, nusilenk, o tai...
Jis pradėjo keistai elgtis, kas taip neramino jo tėvą.
Jis manė, kad dėl to kalti kalėjime praleisti metai.
Bet svarbiausia, kad jam nepatiko šis darbas, ir jis nežinojo, ko griebtis.
Laimei į Asyžių atvyko žymus didikas
rinkti į savo būrį turtingųjų sūnus.
Jis puoselėjo mintį užgrobti Puli.
Jaunimui tai buvo galimybė išsikovoti šlovę, patirti nuotykių...
Pranciškus svajojo tapti riteriu, ir, suprantama, jis atsiliepė į kvietimą.
Tada aš jį mačiau antrą kartą. Jis buvo sumišęs kaip vaikas...
- Šita? - Aš norėčiau pažiūrėti štai tą, kitą.
Štai. Tai dabar labai madinga. Aš noriu pasakyti - Prancūzijoje.
- Ką jūs pasakėte?
- Atleisk, ką tu sakei?
Aš sakiau, kad tai labai madinga damų, prancūzių tarpe...
Išeik, išeik, nešdinkis!
Lauk! Lauk iš čia!
Susumuosim.
Su paskutiniais pirkiniais... pažiūrėkim... septyni namai Asyžiuje.
Trys Folinjo. Išnuomoti.
Šeši sandėliai ir penkios aliejaus spaudyklos. Dalis skerdyklos Folinjo...
- Keturios sūrinės... - Klausyk... klausyk... penkiolika dvarų.
Taip pat žemė piemenims ir galvijams.
Štai pajamų ir išlaidų sąrašas.
Apie audimo ir dažymo fabrikus mes jau kalbėjome.
Aha! Kai tavęs nebuvo, tavo tėvas dar nusamdė audėjų.
Taip, taip, pereik prie stebuklų knygos.
Tavo tėvas taip pat atidarė kredito kasą.
Viskas teisėta, bet apie tokius dalykus nešaukiama garsiai.
Tu pasiūlei pardavinėti kreditan, o aš kreditan duodu pinigus.
Taip...
Dabar jis papasakos tau visas smulkmenas.
Viskas, kas mano - taip pat tavo.
Pranciškau!
Klara! Eime!
Kodėl tu tai darai?
Jie skursta.
Tai nieko neduos, tu tai darai dėl savęs.
O tu? Tu darai daugiau?
Aš? Nieko.
Tai buvo trečias kartas, ir jo žodžiai buvo man labai skaudūs.
Aš buvau gailestinga tik dėl to, kad mane taip mokė?
Tai, ką aš dariau buvo įprasta, o ne spontaniška?
Kuo aš buvau? Ko norėjau?
Tu žinai, kad aš išvykstu?
Kur?
Gal būt... netgi į Jeruzalę.
Jeigu tu nori išvykti su tokiu svarbiu senjoru,
suprantama, aš turėsiu aprūpinti tave visu kuo geriausiu.
Suprantama, be ginklų reikalingas žirgas.
Su labai gerais pavadžiais. Raitelis su žirgu ir apranga.
Visa tai kainuos man mažiausiai du dvarus.
Gerai. Aš neprieštarauju, eik iki galo, nes aš noriu, kad tu taptum grafu,
ir, gal būt, tau tai pavyks. Tai tinkamas atvejis.
Jūs išsikraustėte iš proto!
Pagalvokit apie riziką.
Tu ką tik pasveikai.
Išgerk. Nuo šio gėrimo tau praeis kosulys.
Be rizikos nieko nepasieksi!
Tavo motina teisi, tu dar kažkoks... keistokas... Kas man garantuos, kad...
Tai mano šansas.
Antrasis išsiskyrimas su mylimu sūnumi
buvo tėvams sunkus, bet jie troško jam puikios ateities
ir ypatingo pripažinimo.
Kaip dainuojama, aš pati sau šeimininkė, ponia,
virėja ir tarnaitė, ir toks gyvenimas puikus.
Žiūrėkit!
Raupsuotasis...
Eik šalin!
Nesiartink!
Aš pasakiau, eik šalin!
Pranciškau!
Nešdinkis!
- Ne... - Pranciškau!
- Nori? - Žinoma!
Jis tavo!
- O kaip gi tu?
Mano žirgą.
Pone!
Pranciškau? Kas tau? Argi tu neturėjai užkariauti pasaulio?
Jau. Ar nepaskolintum man drabužių? Negaliu pasirodyti namuose taip.
- Tave apiplėšė? - Ne.
- Kas tau atsitiko? - Nieko.
Nieko. Tikrai nieko.
- Atvirai šnekant... - Netiki?
Nesuprantu tavęs. Argi tu nenorėjai tapti grafu... arba hercogu?
O dabar? Ką tu pasakysi tėvui? Grįši pas jį dirbti?
Nežinau.
Gal čia įsimaišiusi moteris? Ta, kuri...
Ne.
Tu dar turi tą knygą? To vaikino, kurį...
Jos tau reikia? Kam?
Nežinau.
Kas tau atsitiko?
Ką tu čia veiki?
Užmiršai, kur tavo namai?
Kur ginkluotė? lr arkliai?
Arkliai...
- Palauk! - Nemušk manęs!
Palauk! Palauk!
Tu beprotis? Arba tu sergi?
Ne, paleisk mane...
- Ne... - Gerai...
Gerai...
Viskas gerai.
Ne...
Kodėl tu taip skubi vykti į Folinjo?
Turiu parduoti šiuos audinius.
Ar nebus geriau, jeigu tu vyksi su tėvu?
- Nėra laiko, manęs laukia. - Kas? Kas iš klientų tavęs laukia?
Nesijaudink. Nesijaudink.
Pinigus už audinius jis atidavė vargšams ir raupsuotiesiems.
Paskui jis pradėjo gyventi su jais. Jo tėvas buvo visai priblokštas.
Jeigu Pranciškus būtų praradęs turtą, sudarydamas klaidingus sandėrius...
jo tėvas tai dar suprastų...
O taip - ne. Jis puolė prie manęs, pasakė, kad laiko savo sūnų nevykėliu
ir kad jis išlepino jį. Paprašė mano patarimo.
Tai turėjo būti paprastas civilinis tėvo ieškinys sūnui,
kadangi pastarasis pavogė ir iššvaistė turtą.
Vienok ne sūnus norėjo, kad jį teistų čia, bet miesto patarėjai.
Tai jie nusprendė, kad šis dalykas priklauso bažnytinei jurisdikcijai.
Nederamas teismas. Man atrodo,
kad mano kliento sūnus ne šventikas ir ne vienuolis.
Tai tiesa. Bet jis pareiškė, kad gailisi.
Gailisi! Ar tik ne prieš savo tėvą jis atgailauja?
Ne. Atgailauja prieš Dievą.
Tai bendras išsireiškimas.
Mums čia reikia apsvarstyti visai konkrečius dalykus.
Reikia išspręsti tėvo ir sūnaus turtinius santykius.
Sūnus yra turto, kurį jam jau perdavė tėvas, savininkas,
ir sūnus gali išleisti jį, būtent taip, kaip ir įvyko.
Nekalbant jau apie paveldėjimo teisę!
Ne, minutėlę! Atgailaujantis viešai pareiškia,
kad nuo šio momento
atsisako nuo bet kokių teisių į tėvo turtą.
Mano sūnau, pagalvok, nuo šio momento tu gali prarasti viską.
Visas savo teises, tiek dabartines, tiek ir būsimąsias.
Jis sako, kad pagalvojo ir nusprendė.
Pranciškau! Pranciškau...
Ką tokio aš tau padariau?
Kur aš suklydau? Pasakyk man!
Žinoma, aš supykau. Tu išnešei visus tuos daiktus...
Aš viską jau pamiršau! Suprantama, tu norėjai padaryti gerą darbą.
Aš tave suprantu!
Tu manei, kad viskas, kas namuose, - tavo. Tai tavo, tu taip nusprendei.
Gerai, teisingai. Šaunuolis!
Žinoma, reikia užsiimti ir labdara.
Kitaip kokie mes krikščionys?
O dabar paklausyk mano patarimo. Eime namo.
Pagalvok apie motiną...
Mes sutrukdėme patarėjus, vyskupą
savo šeimyniniais reikalais, ir aš apgailestauju...
Mano klientas sako, kad jis pasirinko kitokį gyvenimo būdą.
Namo jis negrįš.
Kokį gyvenimo būdą? Valkatos? Elgetos?
Geras atsidėkojimas!
Aš negaliu sutikti su tuo, senjore vyskupe.
Tai neteisinga, kad sūnus taip gėdingai įžeidinėja tėvą.
Aš išeikvojau ištisą turtą, kad išauginčiau jį kilmingu senjoru,
Aš sumokėjau tiek aukso, kiek jis sveria, kad ištraukčiau jį iš kalėjimo.
Aš užmokėjau už viską: apsiginklavimą, arklį ir visa kita
tam sumanymui, kurio jis taip ir neįvykdė!
Aš visur ir visada juo pasitikėjau.
Visi tai gali patvirtinti!
Ką tu darai, Pranciškau?
Pranciškau!
Tai tavo...
Aš turiu kitą tėvą.
Ką tu darai?
Aš laukiau tavęs. Aš noriu eiti su tavim.
- Kur? - Ten, kur ir tu. Aš rimtai.
Grįžk namo. Eik. Pasimatysim!
Senjore, ramybė jums...
ir jūsų namiškiams...
Senjore, ramybės ir visko geriausio jums ir jūsų namiškiams...
Lauk iš čia! Nešdinkis! Šalin!
Fas!
- Nuopjovos šunims, bet jeigu tau pravers... - Ačiū... ir ramybė tau...
Eik šalin! Tai Tano vieta! Mums nereikalingi svetimi.
Nešdinkis. Tu iš mūsų atimi duoną! Eik šalin!
Liaukis! Neliesk, tai mano!
O tu nešdinkis! Aš pasakiau ''ne''!
Greitai tu turėsi stogą virš galvos.
Tu karščiuoji, tau reikia priedangos. Supranti?
Jeigu tu nesigydysi, aš negrįšiu namo.
Tu jau dešimt kilometrų binto privyniojai. Visą kraitį iš namų išnešei, a?
- Einam! - Jums ko?
Mano broliukas mirė.
Aš neturiu pieno... daugiau neturiu.
Pasitrauk!
Aš irgi pirmą kartą pabėgau ir labai norėjau, kad neužuosčiau.
Aš nusižudysiu!
Aš nusižudysiu!
Paleisk mane!
Lauk! Lauk!
O! Pagaliau duona!
- O tu eik iš čia! - Ne, palauk!
Ei, žiūrėkit, tas kvailys Pranciškus atėjo!
O tu iš pradžių priėjai, o paskui pabė***, aš tave mačiau.
- Sėsk, pavalgysi su mumis! - Man buvo gėda. Dabar jau ne.
- Pralinksminkim jį! - Tu neteisus, tau kaip tik turi būti gėda.
- Tu geras. Užteks nors ko nors. - A, laikyk...
- Liaukis! - Nusiprausk ir sėsk su mumis prie stalo!
- Aš turiu svarbų susitikimą. - Su kuo?
Su savo motina, seserimis ir trimis vaikais.
- Pasilik su mumis! - Neišeik!
- Pranciškau, palauk... - Tu kur, Rufinai?
Įeik, sėskis.
- Ačiū, man reikia eiti... - Tai mano draugas, Rufino.
Mano motinai skauda kojas.
O mano sesuo neteko vaiko. Atleisk, kad mes tokie nekalbūs.
Aš buvau toks pasimetęs, kaip niekada anksčiau, netgi kare,
ir nubėgau taip greitai, kaip tik galėjau.
Aš norėjau užmiršti ir negalėjau.
''Taip, taip, - kartojau aš. - Pranciškus beprotis''.
Ramybė tau... ramybė tau... ramybė...
- Senjore, vardan Kristaus! - Senjore...
- Ei, žiūrėk, kas ten! - Pranciškus? - Pranciškus!
- Juk tai Pranciškus! - Kaip tu, a?
- Eik čia. Tau viskas gerai? - Ei, Pranciškau, nepažįsti?
Kas yra? Tu nesveikuoji? Kas tau?
- Jis alkanas! Nori valgyti? - Imk, imk, imk štai tai.
- Jis alkanas! - Nori?
Nagi, valgyk! Imk, štai!
- O štai dar truputį! - Nagi, duokim jam truputį pavalgyti!
- Kas tau? Nepažįsti? - Nori dar? Dar nori, a?
Štai taip! Tuoj sušils!
- Tu ką, nematai? Tai juk firminis patiekalas! - Tau patinka šlamštas?
- Duokim jam dar! - Skanu! Skanu!
- lš tikrųjų tau patinka šlamštas? - Nagi, imk dar, dar!
- Dar nori? - Jis alkanas!
Pagailėkim jo!
Užsidenk, o tai visas peršlapsi, paskui mama barsis!
- Taip jis nors nusipraus! Jam tai bus neprošal! - Tuo pačiu ir smegenis praplaus!
Eik čia, įsikibk į mane!
Viešpatie, lietus puikus...
Jis nuprausia ir malšina troškulį.
Viešpatie, mūsų namai nepatikimi, jie padaryti iš šiaudų ir purvo.
Viešpatie, išgelbėk mūsų namus, pakalbėk su lietumi.
Ačiū, Viešpatie.
Už tai, kad Tu pakalbėsi su lietumi.
Aš turiu sąrašą daiktų, kuriuos tavo tėvas paruošė padovanoti vargšams.
Aš džiaugiuosi.
Žinoma, jeigu tu grįši namo ir gyvensi normalų gyvenimą, kaip visi kiti.
Jis normalus. Mano gyvenimas normalus.
Tu nepriklausai tiems žmonėms. Jie notariniuose archyvuose neegzistuoja.
Neegzistuoja...
Ką tu gali dėl jų padaryti?
Jie gyvena niekuo. Aš galiu iš jų pasimokyti.
Aš tavęs nesuprantu.
Gerai. Tai ką man pasakyti tavo tėvui?
Pasakykit jam... kad jis ateitų čia, pas mane. Ir mano motinai taip pat.
Aš turiu atiduoti viską, ką turiu, kad tapčiau toks menkysta kaip jis!
Kokią puikią senatvę jis mums paruošė.
- Jis myli ir gerbia jus. - Gerbia?!
Taip, iš tikrųjų. Aš galvojau ir...
O tu išeik ir uždaryk duris!
Tai sunku paaiškinti. Tai tarsi jis būtų radęs...
tarsi būtų radęs kažką nuostabaus ir norėtų pasidalyti tuo su jumis.
Reiškia, jis iš tikrųjų išsikraustė iš proto. Ten, tarp to mėšlo, tarp purvo...
yra nuostabus pasaulis. Mano brangus notare, tu apie tai galvojai,
bet, tikriausiai, visai nieko nesupratai. O tu, advokate, nieko nepasakysi?
O ką aš turiu pasakyti? Notaras papasakojo apie tai, ką mes matėme.
Aš moku atskirti tvarką nuo betvarkės, o ten aš mačiau tam tikrą tvarkos formą.
- Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet aš mačiau! - Tu žmogus, kuriuo aš tikiu.
- Pasakyk, ką tu manai apie mano sūnų. - Pasakyti, kas nutiko tavo sūnui...
Aš apie tai galvojau, ir daug. Aš negalėjau užmigti.
Aš bandžiau jį sekti ir aptikau, kad tu irgi jį ten sekei.
- Man reikėjo atsiskaityti... - Taip, bet priėjai prie raupsuotojo!
- Todėl, kad ten buvo Pranciškus! - Ne, ne, tada jo ten jau nebuvo!
Aš žaviuosi jūsų sūnumi, bet pripažįstu, kad su juo labai sunku sutikti.
Būtent! Aš su juo nesutinku!
Tai buvo netiesa... Ir Pjetro Katani žinojo tai.
Aš visada buvau pedantiškas, mėgau tvarką.
Bet... aš nemiegojau, maitinausi nereguliariai, praleidinėjau susitikimus.
Aš toliau sekiau Pranciškų. Pjetro Katani žinojo apie tai.
Jis mane iš tiesų matė, nes darė tą patį.
Kol vieną kartą... Buvo puikus saulėtas rytas.
Aš būčiau labai laimingas... Bet kai prasideda planai...
Aš suprantu tavo klausimą, Bernardai, nes tu mėgsti tikslumą.
Bet iš tiesų aš jų neturiu... Aš nieko nežinau...
Ačiū.
Aš žinau štai šiuos žodžius.
Jeigu nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi,
ir atiduok viską vargšams.
Neimkite su savim nieko:
nei krepšio, nei pinigų,
nei apavo...
Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.
Tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.
Štai tai, ką aš žinau.
Nereikia bijoti.
Aš jau beveik nebijau.
Aš jau beveik nebijau.
Dabar jau ne.
Ar man užtektų drąsos atiduoti viską, viską dėl šio duonos kąsnio?
- lšsiskirstykit, mes skubam! - Atsargiai!
- Einam ten! - Ten, greičiau, greičiau!
- Pasitraukit, leiskit praeit! - Jau viską išgrobstė! Greičiau!
- Tu juk ne vargšas! - O tu prietranka!
Leiskit praeiti!
Ei, pusbroli, tai irgi mano, neliesk!
- Būtų, jeigu aš numirčiau. - Taip, taip, būtent.
- Manyk, kad aš niekada nenumirsiu! Tu nesidžiaugi?
- Pasitrauk tu!
- Praleiskit... Atsargiai! - Čia! Čia!
- Štai tas namas, eikit greičiau! - Jau viską išgrobstė! Greičiau!
Atsargiau! Atsargiau!
- Einam ir mes! - Atiduok, atiduok!
- Greičiau, o tai viską išneš! - Pasitraukit!
- Atgal! - Leiskit praeiti, atleiskit.
Aš irgi buvau ten tą dieną.
Aš žinojau, kad Bernardas turėjo tris kurtus ir norėjau paimti juos.
Vargšų, tariau sau, kurtai, žinoma, negaIi dominti.
Leone, Dievo avinėli, palauk. Tu kur?
Galiu tau padėti?
Aš likau bestovįs kaip žaibo trenktas... Leone, Dievo avinėli...
Kodėl jis taip pavadino mane? Taip mane šaukė motina, kai buvau mažas...
Bet jis negalėjo to žinoti.
- Man nieko nedavė! - Pinigus taip pat dalina!
- Ramiau, ramiau! Nespauskit! - Duokit man!
Pasitraukit atgal!
- Pasitrauk, tu jau gavai! - Dar kas nors liko?
- Ramiau, nespauskit! Ramiau!
Prašau, nurimkit!
- Ei, tau jau davė, dabar aš! - Ramiau, ramiau!
Ar tu suvoki, ką tu padarei?
Ramiau, nespauskit. Aš daugiau nieko neturiu!
- Jis daugiau nieko neturi! - Tuščia! Tuščia!
- Nurenkim jį! - Ne, drabužių ne!
O jeigu jie pasigailės to?
- Ne, drabužių ne! - Įmeskim jį į vandenį!
Skauda gi, stokit!
- Laikyk jį! Laikyk jį! - Paleiskit jį!
- Nedėkingieji!
- O gal būt, jūs laukėt ''Ačiū, senjorai''? - Ne, ne.
- Ei! Tu panašus į valkatą! - O tu, manai, į ką panašus?
Aš? Aš toks pat purvinas, kaip ir jis!
Ne, jis daug švaresnis, visas išsiprausęs!
- O dabar? - Dabar mano eilė!
Aš pasitraukiau nuo švelnios savo tėvų globos
ir savo žirgo Omaro ir stojau prieš Pranciškų,
kuris tapo mano tėvu ir švelniausia motina.
Atleiskit. Pasakok dabar tu, Andželai.
Kaip aš atėjau prie Dievo sosto?
Aš jums jau pasakojau, kaip aš susipažinau su Pranciškumi.
Aš atvykau į Asyžių po žygio, kad grąžinčiau jam paskolą.
Ji atnešė man sėkmę, ir aš norėjau atsilyginti jam.
Iš tikrųjų, prisipažinsiu, aš vėl norėjau pamatyti tą keistąjį riterį.
Ir žinot, kur aš jį radau?
- Nino! Nino! - Prašau jūsų, nekarkit jo!
- Nešdinkis! - Prašau jūsų, nežudykit jo... Prašau jūsų...
- Nešdinkis! - Jis mano brolis! - Pasitrauk!
- Jis mano brolis! - Atgal! Atgal!
- Paleiskit jį! - Tai mano brolis! Mano brolis!
- Šalin! - Tai mano brolis! Mano brolis!
Nino! Nino!
Tu atpažįsti mane? Kas su tavim atsitiko? Tu nuskurdai?
Nepavyko verslas?
- Jį žudo... - Taip, bet jis gi vagis.
Jis mūsų brolis.
Mūsų brolis? Tu gi sergi, Pranciškau.
"Broliai"... Aš kartojau žodį "broliai" daugybę kartų.
Kol jo reikšmė neįsikalė man į galvą.
Būtent to aš ir norėjau. Ir norėjau didžiausiai savo nuostabai.
Užrašyk tai, Leone, tai šaunu.
Aš užaugau kartu su Pranciškumi. Viskas įvyko man prieš akis.
Bet aš buvau neryžtingas, bailus. Taip, bailus, nuo pat vaikystės.
Naktis, košmarai... Paskui aš bijojau prarasti savo turtą,
nes mano tėvas sudarinėjo nevykusius sandėrius.
- Po pirmojo lietaus subyrės. - Na ir kas? Atstatysim!
Ar negeriau būtų panaudoti akmenis ir skiedinį. Jeigu norit, aš galėčiau...
Nesirūpink. Jis toks pat, kaip ir ten tie.
- Aš jums atvežiau truputį užvalgyti. - O, puiki mintis.
Leone, prašau, eik paruošk tu.
Tegu jį kas nors kitas užmuša. Aš negaliu!
Och, tik pagalvokit!
Aš nežinau, kaip jį užmušti! Aš buvau notaras, o ne mėsininkas.
Imkis tu. Tu daugiau apie tai išmanai negu aš. Ir pakepk jį su melisa.
Jūs tiesiog bobos! O tu eik čia.
Žiūrėkit, jis panašus į Leonę.
Jeigu ėriukas likdavo gyvas tarp daugelio alkanų vyrų,
tai, pasakysiu jums, tikrai yra Viešpaties namai.
Aš nesitraukiau atgal ir daugiau nieko nebijojau.
Baimės nebuvo, bet badas - taip.
Užrašyk tai, Leone!
Mirštu, negaliu daugiau.
- Košmarai? - Ne, alkis.
Nesigė***, valgyk drąsiai.
Iš kur ši Dievo dovana? Kietas, kaip akmuo.
- Vienas valstietis duoda juos triušiams. - O vargšai triušiai?
Jie su džiaugsmu atidavė jį man. Aš jų paklausiau, ir jie pasakė: ''taip, taip, taip...''
Mama!
Mam!
Kuri didesnė - mano žmona, mažesnis - sūnus.
Aš susigundžiau, atleiskit man.
Atėjo laikas išsiskirti.
Jūs du eisite į šiaurę,
jūs du - į pietus,
o tu ir tu sakysite pamokslus čia, Asyžiuje.
Ne, prašau tavęs, išsiųsk mane kur nors į kitą vietą. Čia man gėda.
Tikrai? Tau gėda? Tada šiandien eisi tiesiai į bažnyčią.
Šiandien sekmadienis, bažnyčia pilna, gali pasakyti pamokslą...
Aš nemoku šnekėti! Ir, be to, visi mane pažįsta!
- Eisi nuogas! - Nuogas?
Taip, nuogas. Tavęs niekada nuogo nematė?
- Nusiprausim veidelį? - Ne!
Eikite, mišios baigtos.
- Tai juk Rufino! Ei, Rufinai, tu kur? - Rufinai!
Taika - tai viskas!
Kas yra taikoje su Viešpačiu, tas jau yra rojuje, patikėkit manim!
Taip, tai tiesa, prisiekiu!
Duodu jums garbės žodį!
Ne, ne... Eikim, eime iš čia, nereikia.
Broli, atleisk man, aš buvau pernelyg drastiškas.
Kalbėk, pabandyk iš naujo, tavęs klausysis...
Aš Dievo sūnus!
Lauk iš bažnyčios! Pasigėdytum! Nešdinkis namo!
Bet aš anksčiau nesupratau to.
Gėda! Gėda!
Jūs taip pat Dievo vaikai, duodu jums žodį!
Duodu jums savo garbės žodį!
- Tęsk, Rufinai! - Taika - tai viskas!
Tai taip lengva - būti ištikimam atvaizdams medyje.
Jie nekenčia nei bado, nei šalčio.
Jūs norėtumėte išvyti žmogų, kuris nori tapti šventu?
Tu norėtum išvyti žmogų, kuris nori tapti šventu?
Nori? Reikia drąsos.
Kiti tos drąsos turi.
Aš kalbu apie tuos, kurie gyvena už miesto.
Apie vargšus.
Apie tuos, kurie gyvena ten, už sienos. Jie turi drąsos.
Jūs padėsit? Pasimelsit už mus?
Palaiminta Irene, paralyžuota ir susitaikiusi.
Palaiminta Irene, paralyžuota ir susitaikiusi.
Palaiminta Irene, paralyžuota ir susitaikiusi.
Palaimintas Mateo, našlaitis, kupinas vilties.
Palaiminta Eugenija, raupsuotoji, kuri nekeikia.
Palaiminta Eugenija, raupsuotoji, kuri nekeikia.
Palaiminta Eugenija, raupsuotoji, kuri nekeikia.
Palaimitas Bonicijus, aklas ir sergantis, kuris mato Saulę ir žvaigždes.
Palaimitas Bonicijus, aklas ir sergantis, kuris mato Saulę ir žvaigždes.
Palaimintas mažasis Luka danguje.
Palaimintas mažasis Luka danguje.
Palaiminta jo motina, neturinti pieno, bet turinti tikėjimą.
Palaiminta jo motina, neturinti pieno, bet turinti tikėjimą.
Ir palaiminti visi tokie bepročiai kaip jūs!
Nešdinkis! Aš pasakiau, judinkis!
Mums kliuvo.
Vienok, po to daug jaunų žmonių atėjo pas mus.
Prasidėjo persekiojimų laikotarpis. Apie tai galima parašyti daug puslapių.
Tai buvo iš dalies ir mano kaltė.
Aš užrašysiu, kad tai iš dalies buvo ir tavo nuopelnas.
Tu negali laikas nuo laiko ateidinėti kaip anksčiau.
Arba viskas, arba nieko. Kaip jis, kaip tu.
Aš nenoriu, kad tave kas nors
įžeistų ar sukeltų tau skausmo.
Brangioji motinėle, meilė turi savo kainą.
Aš baiminuosi dėl tavęs.
Tai vienintelis dalykas, kurio aš dar bijau.
Tu bijai, kad aš badausiu ir šalsiu, kad mane įžeis arba užmuš?
Leisk man paaukoti saugumą, kuriuo aš mėgavausi.
Pasakyk jai ''ne''.
Mano pusseserė negali gyventi čia, ji pripratusi prie kitokio gyvenimo.
Ji negali gyventi čia kaip mes, žiaurių piktadarių valdžioje.
- Tu baigei? - Ne.
Klara sako, kad myli Kristų, bet, gal būt, ji myli tave, bet nesuvokia to.
Tęsk.
Tu sakai, kad myli tik jos sielą, bet Klara dar ir graži.
Klara graži, Rufinai,
-...bet negundyk manęs savo baimėmis. - Tu perdaug pasitiki savimi.
Aš tikiu ja.
Mus įžeidinės dar labiau. Įsivaizduodami kažin ką.
Ką?
Tu puikiai žinai, ką galvos žmonės, pamatę merginą tarp vyrų.
- Klara nori tapti mūsų broliu. - Puiku! Aš rimtai.
Aš mačiau daug moterų, klaidžiojančių po pasaulį, čigonių, nuotykių ieškotojų...
Jeigu ji apsirengs taip, kaip mes, niekas jos nuo mūsų neatskirs.
- Tarp vargšų ir raupsuotųjų yra moterų. - Kristus pasitikėjo jomis.
Tai buvo Kristus. O mes? Galų gale, mes vyrai.
- Kam riboti Dievo meilę? - Tu teisus. Jūs visi kažko bijote!
Aš su tavim, netgi jeigu mano kūnas čia.
Jeigu aš manau, kad gyvenimas puikus,
tai tik dėl to, kad aš manau, kad tavo gyvenimas puikus.
Tėvai... Motinos...
Broliai... priimkit mane.
Tėve, motina, sese, broli, melski už mus.
Tėve, motina, sese, broli, melski už mus.
Tu įsitikinusi?
Nesijaudink.
Taip, aš žinau: ''Kas praranda pelną...'', - bet...
Klara, vargše gražuole.
Klara, šio pasaulio ravėtoja.
Klara, Dievo mįsle.
Klara, melski už mus.
Klara, vargše gražuole, Klara, šio pasaulio ravėtoja...
Nagi, pasirodyk.
Ei, tu gi iš Oferdučo šeimos, ar ne?
Tu Klara. Tu žinai, kad tavęs ieško?
- Parveskim ją namo. - O jei tai ne ji?
Nuveskim ją į kitą vietą. Mergaitės gražus veidelis
- Kas tau? - Mano pusseserė...
Ji viena kelyje. Aš nerimauju.
Tai aš ją išsiunčiau...
- Kas atsitiko? - Nieko.
Nesikišk, Bernardai!
A, tu čia! Palauk, pasakyk man, kur mano dukterėčia?
- Man reikalinga mano dukterėčia! - Jos čia nėra!
Idiotė! Kur ji? Kur ji pasidėjo? Kalbėk!
Kur jūs ją paslėpėte? Idiotė! Nuvesk mane pas ją.
- Jie ieško Klaros. - Kur ji?
- Ligoninėje. - Nuvesk ją į San Damiano.
Didis, visagalis, geras Viešpats,
Tu stiprus, Tu didis, Tu teisingas...
Tu mūsų saugotojas, globėjas, gynėjas...
Tu saugumas, Tu ramybė...
Tu grožis, Tu romumas...
Aš čia. Palikit juos ramybėje.
- Grįžk namo, komedija baigta. - Aš jau namuose.
Aš daviau įžadus.
Įžadus kam? Šiems kvailiams? Štai šiems?
Aš daviau įžadus Dievui. Jūs Jo šventovėje.
- Einam! - Palauk!
- Kodėl jis gimsta? - Pasistenk.
Pasilik ten!
Štai taip, taip... šaunuolė... pasistenk, pasistenk!
Pasilik ten!
Šventoji Madona, Dievo Motina, Madona, gailestingumo pilnoji,
Šventi tavo namai, šventoji Dievo Motina.
Madona, gailestingumo piInoji... šventoji Dievo Motina.
Madona, gailestingumo pilnoji... Šventi tavo namai...
Šventoji Dievo Motina, Madona, gailestingumo pilnoji.
Paimk štai tai.
Ačiū.
Jeigu mes turėtume vilnos...
- Gražuolis! - Dar vienas nelaimingas.
- Jis Karalių Karaliaus sūnus. - Nešnekėk nesąmonių.
Pas mane buvo atėję pasakyti, kad tu provokatorius.
Kad jūs keliate sumaištį. O dabar dar ir moterys!
Pas mane buvo atėję protestuotojai. Taip, jie laukia, kad tu pastatytum vienuolyną,
namą, labdaros įstaigą. Yra pasiūlymų, pastatas, žemė...
Aš negaliu to priimti.
Tu ne vienas! Moterims gresia daugiau visokių pavojų.
Ką padarysi, mano sūnau...
Jūs negalite gyventi štai taip, kaip valkatos, be stogo virš galvos.
Tas valkatų gyvenimas... jis pavojingas. Tu gali tai suprasti, Pranciškau?
Aš negalėsiu jūsų apginti... Tik Popiežius...
Tau skubiai reikia su juo pasimatyti...
Jeigu jūs turėsite jo leidimą, jus paliks ramybėje.
Tau reikia nuspręsti... Tik jis gali išspręsti jūsų problemas.
- Ar nepaduotum man adatos su siūlu? - Ne... aš pats sutvarkysiu.
- Geras pretekstas nesiprausti, a? - Leiskit man pabaigti...
Norite stoti prieš popiežių skylėtais drabužiais?
Na gerai, sulopytais, ne skylėtais. Liaukitės!
- Jis niekada mūsų nepriims. - Kodėl gi ir ne?
lnokentijus III mokėsi Bolonėje tuo pat metu kaip ir aš.
Aštrus protas, jautrus žmogus...
Tada su juo kalbėsi tu.
Jeigu tu taip nori, aš paklusiu, bet patariu tau kalbėti pačiam.
- Gana tų nesąmonių! - Einam, tau reikia nusiprausti!
Tikriausiai čia kažkokia klaida, vargšus priima apačioje.
Jie tik atrodo taip.
- Bet... - Kardinolo San Paolo įsakymas.
Sekite paskui mane.
Visa valdžia yra čia, pasakyk tai Reno vyskupui.
Tiktai mes esame vietininkai to, kurio akys mato teisingumą.
Tik mes turime tikrų vaistų nuo ligų.
- Man spaudžia čia. - Tai vis tos citrinos, kurias jūs valgote ir geriate.
Tai vienintelis daiktas, kurį virškinu. Aš tapau rūgštus ir geltonas kaip jos.
O čia kas per skurdžiai? Kas juos įleido?
KardinoIas San Paolo, ponas Popiežiau. Tai jis įsakė.
Praeikit.
Kuo jus mus kaltinat. Visi kuo nors kaltina Romą.
Jie nieko nekaltina, jie nežino neapykantos žodžių.
Jie myli visus, įskaitant ir mus.
Jie nori gyventi pagal Evangeliją ir prašo jūsų patvirtinti jų Įstatus.
Štai gyvenimas pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, kurį atgailaujantieji iš Asyžiaus
prašo patvirtinti... ir taip toliau.
Atgailaujantieji turi gyventi neturte, skaistume ir meilėje,
sekdami Jėzaus Kristaus mokymu, kuris sakė:
''Eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams...'' ir taip toliau.
- ''Išsižadėk savęs, paimk...'' - Taip, taip, mes žinome Evangeliją, ačiū.
Tos grupės pradeda nuo sekimo Evangelija...
Nusižeminimas, neturtas... O paskui, kaip visada, atsiranda puikybė.
Būtent taip.
Ir anksčiau ar vėliau pasiskelbia vieninteliais tikraisiais krikščionimis.
Taip, vieninteliais apaštalais.
Ir pradeda įžeidinėti Petro sostą.
Už šiuos aš galiu garantuoti. Be to, mums rekomendavo juos jų vyskupas,
kuris įrodė savo ištikimybę.
Ir aš pats turėjau progą stebėti juos daugiau kaip mėnesį.
Kaip tu gali garantuoti už neįmanoma?
Koks žmogus gali atsisakyti nuo visko ir gyventi, kaip...
kaip ėriukas tarp daugybės alkanų ir piktų vilkų.
Mes turim pareikšti, kad gyventi pagal Evangeliją neįmanoma?
To pareikšti, žinoma, mes negalim.
Ir nepareikšim. Kas jūsų vyriausias?
Pranciškau!
Kalbėk. Popiežius klauso tavęs.
Nežinau...
Aš... pasimetęs...
Tu manai, kad svarbu rengtis kaip vargetoms?
Tai... tik pirmas žingsnis... Apsirengti kaip ''naujas žmogus''.
Puiku! Nuostabus teiginys. Šventasis Paulius, laiškas efeziečiams.
Jūs buvote turtingi, dabar jūs vargšai. Kaip jūs išgyvenate šiame nuodėmingame pasaulyje?
- Jo pėdsakai. - Taip, Kristaus pėdsakai!
- Jie padengti dulkėmis! Susimaišę su kitais pėdsakais.
Mes ne vargšai. Kaip tu galėsi mylėti mus?
Be...
apribojimų... ir...
pasmerkimo.
Ne mums stabdyti bet kurį gailestingumo pasireiškimą.
Ar tapsite jūs... iš tiesų...
naujais žmonėmis, pamatysim. Mes jūsų lauksim.
Vardan Dievo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
- Na? Kalbėkit! - Jis mus palaimino!
Pavyko!
Pranciškau! Pranciškau!
Nurimkit, tyliau... jūs jį uždusinsit, tyliau...
Nesutraiškykit jo! Pasitraukit!
Sustokit! Atsargiau, atsargiau!
Pakelkim jį! Nesužeiskit!
Ne. nereikia!
Na pasitraukit, a? Pasitraukit! Toliau!
Jeigu mus būtų matęs Popiežius, kardinolai, jie į tai rimtai nebūtų žiūrėję
O nors kas nors žiūrėjo į mus rimtai?
Daugelis žiūrėjo į mus rimtai. Gal būt, netgi pernelyg daug.
- Dėl... - Dėl jo.
Tu visada jį mylėjai.
Taip. Visada mylėjau ir mylėsiu.
- Aš galiu pasakyti tą patį. - ''Amor... Ardor''.
Ką?
Man jis buvo kaip žemės drebėjimas. Apvertė visą mano gyvenimą.
Na... iš pradžių aš buvau kvailas ir to nežinojau.
O ką, paskui tu tai supratai?
Taip. Jo dėka aš suradau naują gyvenimą.
''Novae... gratiae...
verbum''...
''Novae... gratiae... verbum''.
Žinia apie naują malonę išplito taip plačiai,
kad visų šalių jaunimas panoro tapti mūsų broliais.
Mūsų skaičius taip išaugo,
kad buvo nuspręsta susitikinėti mažiausiai kartą metuose.
Per Švč. Trejybę, čia Asyžiuje.
Ave Maria, gratia plena, dominus tecum, benedicitas tu in mulieribus...
et benedictus fructus ventris tui.
Il fault le suivre (seksim juo).
Žiūrėkit!
Kaip aš su jais visais susipažinsiu? - Štai Pranciškau!
Kaip mes juos visus pamaitinsime?
- Rytdiena priklauso Viešpačiui. - Ne...
- Pranciškau! - Ne... ne... kelkitės.
Tu iš kur?
Aš iš Friburo. Pedibus. Taip, pėsčiomis.
- Ramybė tau. O jūs? - Venecija.
- Bolonė. - Paryžius.
- Pedibus? - Kaip aš galiu tapti tokiu kaip tu?
Tu turi skelbti ramybę.
Bet iš pradžių tu turi rasti ramybę pats. Širdyje, pačiame savyje.
Tu sakai ''neimkit su savim nieko''. Reiškia, nuogi ir basi?
Nuogi kaip ši ranka.
- Kas atsitiko? - Čerpės krenta!
- Atsargiai! - Pasitraukit!
- Pranciškau! Ką tu sugalvojai? - Čia gi mūsų namas!
- Mano broliai neturi namo! - Ten viduje mūsų manta!
- Ten mūsų atsargos! - Jis gi stogą ardo!
Tai kaip tik jis... Nori sugriauti namą.
Šventasis su savo idėjomis!
Jis rizikuoja nukristi, jis blogai mato.
Pranciškau! Pranciškau, prašau tavęs!
Šis namas priklauso Asyžiaus miestui, mums pasiūlė jį!
- Bet mes jo nepriimam! - Bet tai neteisinga!
Yra gi silpnesnės sveikatos brolių, kilmingų, profesorių...
Tu nori juos visus suguldyti miegoti po medžiais?
Taip, kartu su voverėmis!
Tau reikia nulipti! Atvyko Popiežiaus pasiuntinys!
Niekas mūsų neverčia. Mes broliai be nieko.
Aš neteisiu tų, kurie viršuje,
aš tik sakau, kad mes pasirinkome būti apačioje.
Be nieko, taigi ir be baimės, laisvi.
Ką reiškia tas ''be nieko''?
Mes susirinkome čia, kad nuspręstume.
Mums reikia Įstatų, programos.
Aš įsitikinęs, kad išreiškiu bendrą nuomonę tų, kurie protestuoja.
- Taip, programą! Pakaks! - Įstatai žinomi. Tai Evangelija.
Broli, programa ten. Ji tik laukia tavęs.
Ką reiškia ''programa ten, ji tik laukia tavęs''?
- Nekalbėk kvailysčių. - Evangelija - rimtas dalykas!
- Mes norim programos! - Taip, norim programos!
Jie susitarė, nenori suprasti.
- Tai jūs nesupratote! - Gana tylėti!
Broli, aš sakau, kad tu priimi Evangeliją tiesiog kaip... kaip prasčiokas.
Taip, tiesiog kaip prasčiokas.
Broli, tu juk mokytas, argi ne taip?
Universitete aš studijavau ''grammaticam, divinitatem et legem''.
Tu neatmeni, su tavim kartais nebuvo studento vardu Jėzus iš Nazareto?
Ką tu nori pasakyti?
Tai tu mokeisi, o ne aš.
Jūs, mokyti broliai, mokate ir galite kalbėti.
O aš esu taip žemai,
kaip žemės dulkė.
Aš nieko nežinau. Aš galėjau tik klausytis.
Klausytis, klausytis.
Pagaliau man pavyko išgirsti šiuos žodžius.
''Palaiminti vargšai''... ir palaiminti visi, kurie verkiate.
Todėl kad juoksitės.
Ir palaiminti tie, kurie gali iš ko nors pasijuokti!
Tai komedija!
- Ramiai! - Nurimkit!
Kai kada aš juokiuosi, vietoj to, kad verkčiau.
Aš išgirdau ir tai:
vargas jums, kada visi jus giria.
Laiminkite tuos, kurie jus skaudina.
Ir mylėkite savo priešus.
Mylėkite juos iš tikrųjų, apkabinkite juos.
Nedidelis nuopelnas mylėti tuos, kurie jus jau myli.
Neteiskite.
Kas mes tokie, kad ką nors teistume?
Juk mūsų Tėvo gailestingumas beribis.
Atleiskit ir dešimtį kartų, ir tūkstantį kartų.
Ir visų pirma atiduokit, atiduokit,
visada atiduokit.
- Ką atiduoti? Mums nėra ko atiduoti. - Būtent!
- Jūs gi neleidžiat mums nieko turėti! - Ramiai!
Tėve, aš aklas.
Ar gali aklas vesti kitus aklus?
Mūsų rankos surištos. Pranciškus vis kartoja ''neteiskite''.
Neužimkite jokių postų. Jokių namų ir taip toliau.
- Pranciškus griežtas kaip tikras didvyris. - Kaip šventasis, sakykim tiesiai!
Bet ne visi gali jais būti.
Be priimtinų nuoseklių Įstatų visi tie žmonės ir tie, kurie dar ateis, vietoj
Bažnyčiai naudingos armijos, virs valkatų gauja.
Bendrija tampa tokia didelė, kad negaIi daugiau remtis
tik spontanišku įkvėpimu. Pranciškus priima visus, kurie nori prisijungti.
Jeigu paskui kas nors nori išeiti, jis laisvas tai padaryti. Ir iš tiesų, ateina ir išeina.
Nėra jokių disciplinos normų. Pranciškus gyvena tik šia diena, be kokio nors plano.
Jis neturi teologinio ir juridinio pasirengimo,
kad galėtų valdyti religinį ordiną.
Vienok, jo aistra ir jo paklusnumas bažnyčiai
daro jį vertingu žmogumi.
Žinoma. Bet judėjimas atsidūrė klystkelyje.
Iš pradžių jų buvo dešimt, o dabar mūsų tūkstančiai.
Brolių yra visoje ltalijoje ir anapus Alpių.
Dažnai jų nepripažįsta vietos valdžia,
kadangi jie neturi jokio dokumento, kuris suteiktų jiems garantijas!
Užtai dabar jie laisvi. Dokumentai suriša rankas.
Juos persekioja dėl mokesčių, įžeidinėja.
Mums reikia organizacinio aparato, išvysytos hierarchijos,
būtinas pagrindinis ir periferiniai centrai, o ne tik ši maža nenusakoma vieta!
Aš negaliu sutikti su tuo, kad aš tiek metų mokiausi universitete, kad viskas baigtųsi...
"palaiminti vargšai ir kvailiai". Jis nori, kad visi mes tarnautume tik vargšams ir raupsuotiesiems.
Jeigu labai stipriai tempsi virvę, ji nutruks.
Mes prarasime šalininkus, ir ne vieną.
Pranciškaus populiarumas milžiniškas. Aš priblokštas.
Čia tik dalis mūsų. O jaunų, norinčių prisijungti žmonių daugybė.
Reikia nedelsiant perimti vadžias.
Kristaus Bažnyčia nuoIat puolama. Įvairaus plauko eretikai
daro iš jos bedievių žaisliuką.
Kad apsigintume, mes priversti kariauti šlykščius karus.
Mes pavydžiai žiūrime į tuos, kurie kaip tu gali stovėti nuošalyje,
ir gyventi evangeliškai visa širdimi.
Tu nemanai, kad Evangelijos praktika turėtų būti prieinamesnė?
Tu negali reikalauti iš žmogaus neįmanomo.
Apribok savo svajones. Tai negražu, aš suprantu, ir liūdna,
bet būtina. Tu turi būti išmintingas...
Tu nieko nepasakysi, Pranciškau?
Pranciškau!
Pranciškau! Pranciškau!
- Pranciškau! - Pranciškau!
- Pranciškau! - Pranciškau!
Mes tavęs laukėme. Žodis tau.
Ne, kalbėk tu. Tavo eilė. Aš turiu patylėti.
Ne, mano sūnau, kalbėk tu. Be tavo troškimo nieko nepadarysim.
Jeigu aš turiu kalbėti...
tada aš pasakysiu...
Eikite į pasaulį... tuščiomis rankomis...
Kaip šis vaikas.
Pamirškit apie mane. Aš jums būsiu kaip negyvas.
Nuo šiol...
mūsų naujuoju vadu bus Pjetro Katani.
Mes paklusime jam.
- Ne! Pranciškau! - Pranciškau!
Palikit jį ramybėje! Prašau jūsų, palikit jį ramybėje!
- Palikit jį!
Pranciškau...
Tu sugrįžai, aš žinojau.
Aš sakiau tavo motinai:
''Jis sugrįš. Aš nekeisiu testamento''.
Ne. Nes jis sugrįš, pamatysi. Sūnus yra sūnus.
Atleisk man...
Dėžė...
Čia viskas parašyta.
Nauji projektai. Tu suprasi geriau už kitus.
Mano sūnus kryžiaus žygyje...
Tu juk iš tiesų buvai?
Tu iš tiesų kalbėjai su Saladinu, kuris norėjo kalbėtis tik su tavimi?
Kalba, tu garsus.
Tu nugalėjai?
Tu... grafas, tiesa?
Aš žinojau...
Aš žinojau...
Taip, taip... aš žinojau...
Jam vis dar šalta.
- Tu kur? - Paieškoti apdangalo.
- Kur? - Ir aš nežinau.
Paprasta maliarinė karštinė?
Taip, jam ir pilvą skauda, ir akys...
- Reikia gydytojo! - Jis nenori!
Evangelijoje yra vyras ir stiprus, ir silpnas, energingas ir švelnus,
vyras, kuris moka verkti ir moka juoktis.
Vyras, kupinas įkvėpimo ir nusivylęs.
Vyras, kuris iš visų jėgų kovoja su savimi.
Aplamai, toks vyras kaip tu.
Vyras, kuris niekada nepasiduoda.
Mes vieni, Pranciškau, gali pakelti gobtuvą.
Vieni?
Pranciškau...
Pranciškau?
Pranciškau!
- Pasimokysim iš akmenų. - Ko pasimokysim?
Tylos.
Rašyk! Kas nedirba - tas nevalgo.
- Leone... - Lėčiau, prašau.
Šiandien tu nusileidai į slėnį ir paprašei išmaldos dviems dykaduoniams!
Leone, rašyk... Neturtas užtikrina laisvę, rašyk.
Palauk, aš teturiu dvi rankas. Užrašysiu vėliau.
Būkite visada mandagūs su visais, užrašyk tai irgi.
Ir būkite... vienas kitam kaip motina.
Palauk!
-Tu drebi kaip drebulės lapas. -Ne, ne... -Taip.
Kaip gera motina, aš turiu primygtinai reikalauti.
Palaukit! Palikit jį ramybėje! Įstatus mes rašome.
Todėl mes čia.
Pranciškau... Tau viskas gerai?
Ko tu nori?
Bijo, kad tu rašai pernelyg griežtus, pernelyg nežmogiškus Įstatus.
Nori pasakyti tau, kad jei taip, tu rašai juos tik sau, ne jiems.
''Nori pasakyti tau, kad jei taip, tu rašai juos tik sau, ne jiems''.
Jie! O tu?
Viešpatie, Dieve, aš sakiau tau, kad mano broliai neseks tavimi.
Viešpats sako man, kad Įstatai -jo!
Jis liepia sekti juo paraidžiui, paraidžiui!
O tie visi, kurie nenori to daryti, turi išeiti!
Niekas neprivalo, niekas! Jūs supratote?
Jūs supratote?
Jis serga, mums reikia įtikinti jį... Jis turi išvažiuoti iš čia.
Pranciškus serga.
Skrandis, akys...
Čia šalta. Jis negali čia pasilikti. Leiskitės į slėnį, aš rasiu jums namą.
Jam būtų tik blogiau!
- Mes su tavim nemokyti, tiesa? - Ne.
- Jie nori, kad mes parašytume Įstatus. - Tu kalbėk, aš užrašysiu.
Mes žinome Evangeliją, ir ji mums patinka.
Ką, tavo nuomone, mes turim daryti?
Užrašyti tai, ką žinome, ir kas mums patinka!
Jėzus sako:
''Ateik ir sek paskui mane''. O ką daro pašauktasis?
Jis turi palikti viską ir sekti juo. Galima užrašyti?
Aš rašau?
Šie Įstatai - savižudybė.
Įprastos frazės. Jis užsispyręs kaip mulas!
Taip, mums teks klajoti po pasaulį kaip valkatoms,
tapti vargšais, be kokios nors garantijos.
Kardinolas laukia teksto, kad galėtų jį pateikti Popiežiui, jūs tai žinote.
Mes negalim pateikti jam šio teksto.
Reikia pradėti viską iš naujo. Jis turi perrašyti jį!
Jis vėl parašytų lygiai tą patį.
Aš nemanau, kad jis gali perrašyti jį. Negalės, jis serga.
Tokiu atveju tai turi padaryti kompetetingi broliai, tai yra mes.
O kaip su šiuo tekstu? Jūs negalite jo ignoruoti.
- Šis pasimes. - Ne! Ką tu darai?!
Ne! Ne!
Einam, Dievo avinėli, reikia pradėti viską iš naujo.-
Kas atsitiko? Kur mes einam?
- Tavo gera atmintis? - O ką?
- Reikia perrašyti Įstatus. - Ne!
Šį kartą įteiksim Popiežiui patys. Jis dabar Perudžoje.
Kada jis mirė?
Vakar. Jie skuba į rinkimus. Greičiau!
Einam!
Ką tu jam pasakei?
- Atsimerkti. - Jis juk miręs!
Atsimerkti ten, pasaulyje.
Leone, mes atėjome, kad perduotume jam Įstatus.
Jis juk miręs!
Manai, kad jis negalės perskaityti todėl, kad jis miręs? Eik, perduok jam.
Viešpatie...
Dieve...Atsakyk.
Dieve...
Dieve... Dieve...
Atsakyk man...atsakyk, Dieve...
Aš Leone, Dievo avinėli,
būčiau buvęs daug griežtesnis prieš priimant daugybę brolių.
Ypač tų, kurie mikliai kalba.
Sakyk tiesiai, kad pikta kritika ir prieštaravimais
jie jį sutrikdė, pažemino ir prislėgė.
Reikia parašyti, kad jis būdavo nusivylęs, Leone.
Tokiais momentais jam atrodė, kad jis viską padarė neteisingai,
ir bijojo, kad jis iš tiesų beprotis, o ne Dievo palaimintasis.
Taip, Leone, užrašyk tai. Tai buvo tamsiausios akimirkos.
Pranciškau!
Pranciškau!
Leone!
Leone!
Pranciškau!
Pranciškau!
Leone! Leone, nepalik manęs!
Aš čia...
Leone...
- Leone... - Taip...
Aš nestudijavau... ''grammaticam,
divinitatem, et legem".
Nepaisant to...
"Deux mihi dixit"...
''Deux mihi dixit''. Dievas pasakė.
Supranti?
Žinoma... taip ir yra.
Leone, o kas jei aš beprotis?
Ne, tu atsakei be išlygų, taip, be išlygų.
- Bet jis kentėjo. - Bet tu irgi kentėjai.
Aš mačiau daugelį...Aš mačiau daugelį, kurie kentėjo žymiai daugiau.
Mums tai buvo lengva, tiesa, Leone?
- Na... ne visada. -Aš matau daug...
daug veidų. Bet ką aš galėjau dėl jų padaryti?
Nieko. Nieko.
Nieko.
Aš noriu pasilikti vienas, bet jei tau būtina, ateik pas mane.
Kalbėk su manimi...
Kalbėk...
Kalbėk su manimi...
Kalbėk su manimi!
Kalbėk su manimi!
Pranciškau!
Kas atsitiko? Parodyk. Tu pargriuvai?
Tu susižeidei?
Jis atsakė!
''Deux mihi dixit...'' Dievas vėl su manimi kalbėjo...
"Deux mihi dixit..."
Dievas vėl su manimi kalbėjo...
Viskas įvyko būtent taip.
Po ilgo laiko pagaliau Jis nusišypsojo man ir apkabino mane.
- O tu nieko nematei? - Matei? Tylą.
Kurį laiką stojo visiška tyla.
- Ir jis nepapasakojo tau apie tai? - Ne, jis paliko tai paslaptyje.
- Išskyrus Klarą. - Ką jis pasakė tau? Ką tu pagalvojai?
Jis nieko nepasakė.
Aš jį slaugiau ir apie nieką neklausinėjau.
Aš galvojau, kad meilė padarė jo kūną tokį patį kaip Numylėtojo.
Ir aš klausiau savęs, ar aš galėčiau taip stipriai mylėti.
© Lietuviški subtitrai: Vidmantas Monsevičius, Mindaugas Krūmas: stenus@erdves.lt