Tip:
Highlight text to annotate it
X
Turite ką nors panašaus?
Aš esu truputį pamišusi dėl manojo.
Iš tikrųjų esu truputį pamišusi dėl visų savo daiktų.
Ar kada susimąstėte, iš kur atsiranda daiktai, kuriuos perkame,
ir kur jie patenka, kai išmetame?
Šios mintys man vis nedavė ramybės. Taigi pradėjau domėtis.
Vadovėliuose rašoma, kad daiktai pereina tam tikrus sistemos etapus:
gavybos, gamybos, platinimo, vartojimo ir atliekų šalinimo.
Visa tai vadinama materialiąja ekonomika. Ką gi, aš pažvelgiau į tai truputį atidžiau.
Po teisybei, 10 metų keliavau po pasaulį,
sekdama, iš kur atsiranda ir kur dingsta mūsų daiktai.
Ir žinote, ką išsiaiškinau? Kad tai – dar ne viskas.
Šiame paaiškinime daug kas praleista.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši sistema puiki. Nėra jokių problemų.
Tačiau iš tikrųjų ši sistema išgyvena krizę.
Sistema išgyvena krizę todėl, kad yra linijinė,
o mes gyvename baigtinių išteklių planetoje;
taigi tokioje planetoje linijine sistema naudotis be galo, be krašto tiesiog neįmanoma.
Kiekviename žingsnyje ši sistema sąveikauja su realiu pasauliu.
Realiame gyvenime niekas neprasideda tuščioje vietoje.
Sistema sąveikauja su visuomene, kultūra, ekonomika, aplinka.
Ir kiekviename žingsnyje ji peržengia tam tikras ribas.
Ribas, kurių čia nematome, nes schema nėra išsami.
Todėl grįžkime atgal, užpildykime tuščias vietas ir pažiūrėkime, ko trūksta.
Ko gero, vienas iš svarbiausių praleistų dalykų yra žmonės, taip, žmonės.
Žmonės gyvena ir dirba, susidurdami su šia sistema.
Kai kurie žmonės šioje sistemoje yra svarbesni už kitus;
kai kurie gali nulemti daugiau. Kas gi jie tokie?
Pradėkime nuo valdžios.
Draugai man sako, kad valdžią turėčiau vaizduoti kaip tanką,
ir tai būtų tiesa, kalbant apie daugelį šalių, juo labiau apie mūsų šalį,
nes daugiau kaip 50 % surinktų federalinių mokesčių tenka kariuomenei;
bet aš valdžią pavaizduosiu kaip žmogų –
todėl, kad pritariu vertybėms ir požiūriui: valdžią turi
išsirinkti žmonės iš žmonių ir ji turi tarnauti žmonėms.
Valdžios pareiga – mumis rūpinti. Toks jų darbas.
Tada pasirodo verslas.
Priežastis, kodėl verslas atrodo didesnis už valdžią, yra ta,
kad jis – didesnis už valdžią.
Iš 100 stambiausių pasaulio ūkinių vienetų, 51 yra verslo bendrovė.
Verslui augant ir įgaunant vis didesnę galią, valdžios požiūris taip pat šiek tiek pasikeitė –
jai vis labiau rūpi užtikrinti palankias sąlygas
šiems vyrukams, o ne mums.
Gerai, pažiūrėkime, ko dar trūksta šiame paveikslėlyje.
Pradėkime nuo gavybos.
Tai gražus žodis, reiškiantis „gamtos išteklių naudojimas“
kitaip tariant, planetos šiukšlinimas.
Iš tikrųjų viskas atrodo taip: mes pjauname medžius, sprogdiname kalnus, kad išgautume metalo
mes panaudojame visą vandenį ir išnaikiname gyvūnus.
Štai čia ir susiduriame su pirmuoju apribojimu.
Išteklių mažėja, jų ima trūkti. Mes naudojame per daug daiktų.
Žinau, gal ir nemalonu tai girdėti, bet tai – tiesa ir turime ją pripažinti.
Vien tik per pastaruosius 30 metų
buvo sunaudota trečdalis visų gamtinių mūsų planetos išteklių. Jų nebėra.
Mes pjaunam, kasam, gręžiam ir šiukšlinam tokiu greičiu,
kad kyla pavojus, jog planeta taps nebetinkama gyventi žmogui.
Ten, kur gyvenu aš – JAV – liko mažiau kaip 4 % mūsų miškų.
Keturiasdešimt procentų vandens nebetinka gerti.
Mūsų bėda ne tik ta, jog naudojame per daug daiktų, –
mes naudojame daugiau negu derėtų. JAV gyvena 5 % pasaulio gyventojų,
bet mes sunaudojame 30 % pasaulinių išteklių. Ir pagaminame 30 % pasaulinių atliekų.
Jei visi vartotų taip, kaip JAV, mums reikėtų 3–5 planetų.
O žinote ką? Mes teturime ją vieną vienintelę.
Taigi, mano šalis šią problemą sprendžia paprastai: tiesiog pasiima iš kitų!
Tai trečiojo pasaulio šalys, kurios – kai kas pasakys –
yra kitas pasaulis mūsų daiktams, kurie kažkokiu būdu patenka į nežinia kieno žemę.
Na, ir kuo tai baigiasi? Ogi teršiame mūsų planetą.
75 % visos žvejybos vykdoma išnaudojant visą nustatytą limitą arba jis peržengiamas.
80 % planetos miškų iškirsta.
Vien tik Amazonėje per minutę netenkame 2000 medžių.
Septyni futbolo stadionai dingsta per minutę.
O kaip gi ten gyvenantys žmonės?
Ką gi. Šie vyrukai sako, kad tie ištekliai jiems nepriklauso,
netgi jei čia gyvena kartų kartos; jie neturi gamybos priemonių
ir nekuria daugybės daiktų. O šioje sistemoje,
jei neturite arba neperkate daugybės daiktų, jūs – beverčiai.
Taigi žaliavos patenka į gamybą; o kas vyksta ten? Mes naudojame energiją,
kad nuodingus chemikalus sumaišytume su natūraliomis žaliavomis, ir taip kuriame nuodais užterštus gaminius.
Šiandien parduodama daugiau kaip 100 000 sintetinių cheminių medžiagų.
Tik mažytė jų dalis buvo ištirta, aiškinantis poveikį sveikatai,
ir NĖ VIENA medžiaga netirta, aiškinantis sinergetinį poveikį sveikatai,
tai yra kaip ji sąveikauja su kitais chemikalais, naudojamais kasdieniame mūsų gyvenime.
Taigi mes nežinome, kaip visi šie nuodingi chemikalai iš tiesų veikia mūsų sveikatą ir aplinką.
Bet viena yra aišku: įdėjęs nuodų, nuodą ir gausi.
Kol naudosime nuodus pramoninėje gamyboje,
tol nuodų bus tuose daiktuose, kuriuos parsinešame
namo, į darbovietes ir mokyklas. Jų bus ir mūsų kūne!
Pavyzdžiui, brominti antipirenai.
Tai degumą mažinančios medžiagos, bet jos – ypač nuodingos.
Jos neurotoksiškos – tai yra nuodingos smegenims. Ką mes sau galvojame, naudodami tokius chemikalus?
Tačiau dedame jų į kompiuterius, prietaisus, minkštasuolius, čiužinius ir net į pagalves.
Iš tikrųjų imame savo pagalves, merkiame į neurotoksiną,
tada nešamės namo ir, padėję ant jų savo galvas, miegame po 8 valandas kasnakt.
Nežinau, bet man atrodo, kad tokioje kūrybingoje šalyje
galėtume sugalvoti geresnį būdą, kaip naktį apsaugoti mūsų galvas nuo gaisro.
Šie nuodai patenka į mūsų maitinimosi grandinę ir kaupiasi mūsų kūne.
Ar žinote, koks maistas yra maitinimosi grandinės viršuje
ir turi daugiausia nuodingų teršalų? Motinos pienas.
Tai reiškia, kad pasiekėme tašką, kai mažiausi mūsų visuomenės nariai – mūsų kūdikiai –
maitinami krūtimi su motinos pienu gauna didžiausią gyvenime nuodingų cheminių medžiagų kiekį.
Argi tai nėra baisus nusižengimas?
Žindymas krūtimi turėtų būti svarbiausias žmogaus maitinimo aktas;
jis turėtų būti šventas ir saugus. Žindymas – labai svarbus kūdikiams,
ir motinos būtinai turėtų maitinti krūtimi, bet mes privalome visa tai apsaugoti. Jie turi apsaugoti.
Aš maniau, kad jie rūpinasi mumis. Beje,
žmonės, kuriems tenka daugiausia šių nuodingų medžiagų, –
tai gamyklų darbininkai, tarp jų yra daug vaisingo amžiaus moterų.
Jos dirba su vaisingumui pavojingais nuodais, kancerogenais ir pan.
Todėl klausiu jūsų: kokia vaisingo amžiaus moteris
sutiktų dirbti darbą, susijusį su vaisingumui pavojingais nuodais?
Turbūt ta, kuri neturi kito pasirinkimo, tiesa? Ir tai – viena „gražiųjų“ šios sistemos pusių?
Kai nuolat naikinama vietinė gamta ir ekonomika,
atsiranda nuolatinė neturinčių iš ko rinktis žmonių pasiūla.
Pasaulio mastu 200 000 žmonių kasdien palieka vietoves,
kur gyveno ištisos jų kartos,
ir išsikrausto į miestus. Dauguma gyvens lūšnynuose ir ieškos darbo, kad ir kokios žalingos bus sąlygos.
Taigi matote, kad šioje sistemoje švaistomasi ne tik ištekliais,
bet ir žmonėmis. Iššvaistomos ištisos bendruomenės.
Taigi įdėjęs nuodų, nuodą ir gausi.
Daugybė nuodų iškeliauja iš gamyklos gaminiuose,
bet dar daugiau virsta šalutiniais produktais arba teršalais. Daugybe teršalų.
JAV pramonė pripažįsta per metus išleidžianti į orą virš 4 milijardų svarų nuodingų chemikalų,
bet kiekiai greičiausiai yra daug didesni, nes mes matome tik tai, ką jie pateikia.
Tai dar vienas apribojimas, nes, fe...
kas nori kvėpuoti 4 milijardais svarų nuodingų medžiagų per metus? Tai ką jie daro?
Savo purvinas gamyklas perkelia į užsienį. Teršia kieno nors kito žemę!
Tačiau kokia staigmena! Didelė dalis šių į orą išmestų teršalų sugrįžta pas mus – juos atneša vėjas.
O kas atsitinka, kai visi šie ištekliai paverčiami gaminiais?
Jie atsiduria čia, kad būtų išplatinti.
Platinti – tai „ kaip galima greičiau parduoti visą šį nuodais užterštą šlamštą“.
Tikslas – nustatyti mažą kainą, kad žmonės nuolat pirktų ir atsargos neužsigulėtų sandėlyje.
Kaip jie užtikrina mažas kainas? Na, nedaug moka parduotuvių darbuotojams,
sutaupo sveikatos draudimui, kai tik gali. Bet svarbiausias dalykas – sąnaudų perkėlimas.
O tai reiškia, kad kaina neatspindi tikrųjų daikto gamybos sąnaudų.
Kitaip tariant, mes nesumokame už perkamą daiktą.
Vieną dieną daug apie tai mąsčiau.
Vaikštinėjau ir sugalvojau pasiklausyti žinių,
taigi užsukau į parduotuvę nusipirkti radijo imtuvo.
Ten radau mažą simpatišką žalios spalvos imtuvą už 4 dolerius ir 99 centus.
Stovėjau eilutėje ketindama nusipirkti šį daiktą ir svarsčiau,
kaip 4,99 USD gali padengti visas sąnaudas,
susijusias su šio imtuvo gamyba ir pristatymu čionai? Metalas greičiausiai iškastas Pietų Afrikoje,
nafta tikriausiai išgauta Irake, plastikas turbūt pagamintas Kinijoje,
o visas dalis į krūvą surinko koks nors penkiolikmetis gamyklos darbininkas Meksikoje.
4,99 USD neužtektų sumokėti net už lentynos nuomą, kur imtuvas stovėjo prieš man pasirodant,
o kur dar dalis atlyginimo darbuotojui, padėjusiam man išsirinkti prekę,
kur kelionė vandenynais ir pasivažinėjimai sunkvežimiais, atgabenusiais imtuvą.
Štai taip supratau, kad aš už imtuvą nemokėjau. O kas tada sumokėjo?
Sumokėjo šie žmonės, netekę dalies savo gamtinių išteklių.
Sumokėjo šie žmonės, netekę švaraus oro ir dėl to vis dažniau sergantys astma ir vėžiu.
Kongo vaikai sumokėjo savo ateitimi – 30 % kai kurių Kongo regionų vaikų
turėjo mesti mokyklą ir eiti dirbti į vario rūdos kasyklas –
kasti metalą, kuris reikalingas pigiems ir vienkartiniams mūsų elektroniniams prietaisams.
Sumokėjo šie žmonės, kuriems patiems teko mokėti už savo sveikatos draudimą.
Kiekviename šios sistemos žingsnyje žmonės stengėsi, kad aš gaučiau imtuvą už 4,99 USD.
Ir nė vieno jų įnašas neįrašytas jokioje buhalterinėje knygoje.
Štai ką reiškia, kai įmonių savininkai perkelia tikrąsias gamybos sąnaudas.
Ir tai mus atveda prie auksinės vartojimo rodyklės.
Tai – visos sistemos širdis, jos variklis.
Ji tokia svarbi, kad abiejų šių vyrukų didžiausiu prioritetu tapo jos apsauga.
Štai kodėl rugsėjo 11-ąją, kai mūsų šalį ištiko šokas
ir prezidentui Bušui derėjo pasiūlyti daugybę tokioje situacijoje tinkamų dalykų:
liūdėti, melstis, viltis... NE. Jis pakvietė eiti apsipirkti. APSIPIRKTI?!
Mes tapome vartotojų šalimi. Mūsų pirminė tapatybė – būti vartotojais,
ne motinomis, mokytojais ar ūkininkais, bet vartotojais.
Svarbiausias matas, kuriuo matuojama ir demonstruojama mūsų vertė,
yra mūsų įnašo į šią auksinę rodyklę mastas – kiek mes vartojame ir ar vartojame!
Mes perkame, perkame, perkame. Tegu medžiagos juda ir srautas nemažėja!
Spėkite, kiek procentų iš šio medžiagų srauto visoje sistemoje tebėra gaminiuose ar naudojama praėjus 6 mėnesiams po to, kai jie buvo parduoti Šiaurės Amerikoje?
50 procentų? 20? NE. Vienas procentas. Vienas! Kitaip tariant, 99 procentai daiktų, kuriuos
mes surenkame, iškasame, apdorojame, transportuojame, – 99 % daiktų, kurie pereina šią sistemą,
išmetami per 6 mėnesius. Tai kaip gi mes išgyvensim planetoj,
kai toks sistemos našumas? Bet taip buvo ne visada.
Statistinis JAV pilietis dabar suvartoja du kartus daugiau negu prieš 50 metų.
Paklauskite močiutės. Jos laikais ūkiškumas, išradingumas ir taupumas buvo vertinami.
Kas gi atsitiko? Tai ne šiaip sau „atsitiko“. Viskas buvo suplanuota.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, šie vyrukai ieškojo būdų išjudinti ekonomiką.
Mažmeninės prekybos analitikas Viktoras Lebovas suformulavo spendimą,
kuris tapo visos sistemos norma.
Jis pasakė: „Mūsų nežmoniškai naši ekonomika reikalauja, kad vartojimas taptų mūsų gyvenimo būdu,
kad pirkimą ir prekių vartojimą paverstume ritualu, kad vartojimas teiktų mums dvasinį pasitenkinimą,
kad būtų patenkintas mūsų ego.
Mums reikia, kad viskas būtų vis greičiau vartojama, sudeginama, pakeičiama ir išmetama.“
Prezidento Eizenhauerio ekonomikos patarėjų tarybos vadovas pasakė:
„Galutinis Amerikos ekonomikos tikslas yra gaminti daugiau vartojimo prekių.“
DAUGIAU VARTOJIMO PREKIŲ?
Mūsų galutinis tikslas? Ne užtikrinti sveikatos apsaugą ar švietimą, arba saugų transportą,
arba tvarumą ar teisingumą? Vartojimo prekės?
Kaip jiems pavyko įtikinti mus taip entuziastingai vykdyti šią programą?
Na, dvi pačios veiksmingiausios iš jų strategijų yra suplanuotas nusidėvėjimas ir moralinis senėjimas.
Suplanuotas nusidėvėjimas kitaip dar vadinamas „projektavimu sąvartynui“.
Tai reiškia, kad jie kuria daiktus taip, jog šie kuo greičiau taptu netinkami vartoti,
kad mes juos išmestume ir pirktume naujus.
Puikus pavyzdys – plastiko maišeliai ir kavos puodeliai, bet šiais laikais tai tinka ir dideliems daiktams:
šluotoms, DVD, fotoaparatams, net kepsninėms — viskam! Net kompiuteriams.
Ar pastebėjote, kad štai nusipirkote kompiuterį,
o technologijos keičiasi taip greitai, jog jau po poros metų
jis tampa kliūtimi bendraujant. Man tai pasidarė įdomu, taigi
atidariau didžiulį stalinį kompiuterį ir pasižiūrėjau, kas yra jo viduje. Ir sužinojau,
kad tai, kas kasmet keičiasi, tėra mažutė detalė kamputyje.
Bet pakeisti tos detalės jūs negalite, nes naujoji jos versija – kitos formos;
taigi turite išmesti visą kompiuterį ir pirkti naują.
Skaičiau XX a. 6-ojo dešimtmečio pramoninio dizaino žurnalus, kai suplanuotas nusidėvėjimas
iš tikrųjų įsibėgėjo. Kaip atvirai tie dizaineriai apie tai kalba.
Jie iš tikrųjų diskutuoja, kaip padaryti, kad daiktai greičiau lūžtų,
bet vartotojas neprarastų pasitikėjimo gaminiu
ir eitų pirkti tokio pat. Tai daroma sąmoningai.
Bet daiktai vis tiek nesusidėvi taip greit, kad ši rodyklė išsilaikytų ore,
todėl atsirado sąvoka „morališkai pasenęs“.
Dabar daugybę tinkamų naudoti daiktų mes išmetame todėl, kad jie pavadinami morališkai pasenusiais.
Kaip jiems tai pavyksta? Na, jie keičia daikto išvaizdą,
ir jeigu daiktą nusipirkote prieš porą metų,
kiekvienas mato: pastaruoju metu šiai rodyklei jūs nepasitarnavote,
o kadangi savo vertę mes demonstruojame tarnaudami šiai rodyklei, jums gali pasidaryti gėda.
Pavyzdžiui, storas baltas kompiuterio monitorius ant mano stalo
stovėjo 5 metus. Mano bendradarbė nusipirko naują kompiuterį.
Jos monitorius plokščias ir švytintis.
Jis dera prie jos kompiuterio, jos telefono ir netgi prie rašiklių dėklo.
Atrodo, lyg ji vairuotų kosminį laivą, o aš...
aš – lyg ant stalo būčiau pasistačiusi skalbimo mašiną.
Dar vienas puikus pavyzdys – mada. Ar kada susimąstėte, kodėl moteriškų batų kulniukai
vienais metais būna stori, kitais – ploni, о dar kitais vėl stori? Tai ne dėl to, kad vyktų diskusijos,
kokie kulniukai sveikesni moters kojoms. Tai reikalinga tam, kad, jums avint batus su plačiais kulniukais,
kai madingi ploni, visiems būtų aišku: pastaruoju metu jūs nepasitarnavote šiai rodyklei,
taigi jūsų vertė mažesnė už ponios su siaurais kulniukais, esančios šalia jūsų
arba gražiame reklaminiame paveikslėlyje. Tai skatina jus pirkti naujus batus.
Čia didžiulį vaidmenį vaidina reklama ir apskritai žiniasklaida.
Jungtinėse Valstijose kiekvieną iš mūsų kasdien atakuoja 3000 reklamų.
Per vienus metus mes pamatome daugiau reklamų, negu prieš 50 metų žmonės pamatydavo per visą savo gyvenimą.
Ir pagalvokite: ar reklama turi kokį kitą tikslą, išskyrus norą priversti mus būti nepatenkintais tuo, ką turim.
Taigi 3000 kartų per dieną mums sako, kad kažkas negerai mūsų plaukams, mūsų odai,
kad mūsų drabužiams, baldams, automobiliams kažkas negerai, kad mums kažkas negerai,
bet visa tai galima sutvarkyti, jei tik eisime apsipirkti.
Žiniasklaida taip pat padeda paslėpti visa tai ir tai,
taigi matome vienintelę materialios ekonomikos dalį – apsipirkimą.
Gavyba, gamyba ir šalinimas – viskas vyksta už mūsų matymo lauko ribų.
Dabar JAV daiktų turime daugiau negu bet kada anksčiau,
bet apklausos rodo, kad mūsų laimės pojūčio kreivė smunka.
Mūsų piliečių laimės kreivės aukščiausias taškas buvo XX a. 6-ajame dešimtmetyje, kai prasidėjo ta vartojimo manija.
Taip. Įdomus sutapimas.
Manau, jog žinau kodėl. Mes turime daugiau daiktų,
bet mums lieka mažiau laiko dalykams, kurie iš tikrųjų daro mus laimingus:
draugams, šeimai, laisvalaikiui. Mes dirbame daugiau negu anksčiau.
Yra analitikų, sakančių, kad dabar turime mažiau laisvalaikio negu feodalizmo laikais.
O žinote, ką mes dažniausiai veikiame per tą trumpą
savo laisvalaikį? Pasakykite du dalykus.
Žiūrime TV ir einame apsipirkti.
Jungtinėse Valstijose apsipirkimui mes skiriame 3–4 kartus daugiau laiko
negu mūsų kolegos Europoje. Taip atsiduriame juokingoje situacijoje:
mes dirbame – gal net dviejuose darbuose, grįžę namo jaučiamės išsekę,
todėl griūname ant naujos sofos ir įsijungiam TV, o reklama mums sako „TU UŽKNISI“,
todėl einame į prekybos centrą ko nors nusipirkti, kad pasijustume geriau, o tada turime dirbti dar daugiau,
kad galėtume susimokėti už nupirktus daiktus, todėl namo grįžtame dar labiau pavargę,
vėl sėdame ir žiūrime TV, kuris mums sako, jog vėl turime eiti į prekybos centrą,
taip atsiduriame beprotiškame rate dirbti–žiūrėti–pirkti, o juk galėtume paprasčiausiai sustoti.
Juk kas, galų gale, nutinka su daiktais, kuriuos nusiperkame?
Vartojant tokiais tempais, jie ima nebetilpti mūsų namuose,
net jeigu vidutinis namas JAV dabar dvigubai didesnis
negu XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Viskas keliauja į šiukšlių konteinerį.
Ir čia mes prieiname prie atliekų šalinimo. Ši materialios ekonomikos dalis
mums pažįstama geriausiai, nes šiukšles išnešti tenka patiems.
JAV kiekvienas žmogus pagamina apie 2 kilogramus šiukšlių per dieną.
Tai dukart daugiau negu prieš trisdešimt metų.
Visos šios šiukšlės arba suverčiamos į sąvartyną, kuris yra paprasčiausia duobė žemėje,
arba, jei jums labai nepasisekė, pirma sudeginamos, o tada suverčiamos į sąvartyną.
Abiem atvejais teršiamas oras, žemė, vanduo ir – nepamirškite to – keičiamas klimatas.
Deginimas yra blogis.
Pamenate tuos nuodus gamybos etape?
Deginant šiukšles tie nuodai išsiskiria ir išmetami į orą.
Dar blogiau – sukuriami nauji supernuodai. Pavyzdžiui, dioksinas.
Dioksinas yra pats baisiausias žmogaus sukurtas mokslui žinomas nuodas.
O šiukšlių deginimas yra didžiausias dioksino šaltinis.
Tai reiškia, kad baisiausio žmogaus sukurto dabar žinomo nuodo šaltinį galėtume panaikinti
tiesiog nustoję deginti šiukšles. Galėtume tai padaryti šiandien pat.
Kai kurios įmonės nenori užsiimti sąvartynų ir šiukšlių deginimo įrenginių statyba čia,
todėl atliekas eksportuoja. O kaip atliekų perdirbimas? Ar yra kokios naudos?
Taip, yra. Mažina šiukšlių kiekį čia
ir mažina poreikį kasti ir gaminti naujus daiktus čia.
Taip, taip, taip, visi mes turime rūšiuoti atliekas. Tačiau to maža.
Vien perdirbti atliekas negana. Dėl kelių priežasčių.
Pirma, atliekos iš mūsų namų ūkių – tai tik ledkalnio viršūnė.
Kiekvienam jūsų pripildytam šiukšlių konteineriui
tenka 70 šiukšlių konteinerių ankstesniuose etapuose,
kol pagaminamas visas šlamštas, kurį jūs sumetate į savo konteinerį.
Taigi net jeigu išrūšiuotume 100 procentų savo namų ūkio atliekų,
tai neišspręs problemos iš esmės. Be to, daugelio atliekų neįmanoma perdirbti –
arba dėl to, kad jose per daug nuodų, arba kad jos apskritai NEPERDIRBAMOS.
Pavyzdžiui, sulčių pakuotės iš supresuotų metalo, popieriaus ir plastiko sluoksnių.
Jų neįmanoma atskirti ir iš tikrųjų perdirbti.
Kaip matote, ši sistema išgyvena krizę. Kiekviename jos žingsnyje mes peržengiame ribas.
Klimatas kinta, laimės kreivė smunka žemyn – sistema neveikia.
Bet geroji šios visuotinės problemos pusė ta,
kad yra daugybė taškų, kur galime įsikišti.
Čia yra žmonių, gelbėjančių miškus, o čia – siekiančių švarios gamybos,
ginančių darbuotojų teises ir sąžiningą prekybą,
propaguojančių sąmoningą vartojimą, kovojančių prieš sąvartynus ir atliekų deginimą
ir, kas labai svarbu, norinčių susigrąžinti valdžią,
kad ji tikrai būtų renkama žmonių ir tarnautų žmonėms.
Visas šis darbas be galo svarbus, bet reikalai pajudės tik tada,
kai įžvelgsime ryšius, kai matysime visą vaizdą.
Kai žmonės kiekviename šios sistemos žingsnyje susivienys, galėsime perimti ir transformuoti šią linijinę sistemą
į kažką nauja – į sistemą, kuri nesišvaistytų ištekliais ir žmonėmis.
Nes tai, kuo privalome atsikratyti, yra: atgyvenęs nusiteikimas „panaudoti ir išmesti“.
Tai naujo mąstymo apie daiktus mokykla, ir ji paremta tvarumu ir lygiateisiškumu:
Žalioji chemija, „nulinės atliekos“, uždaras ekologinės gamybos ciklas,
atsinaujinanti energija, vietinė gyvybinga ekonomika.
Tai jau vyksta. Kas nors pasakys: tai nerealu, idealistiška, to negali būti.
O aš sakau, kad su realybe prasilenkia tie, kurie vis dar nori eiti senuoju keliu.
Tai svaičiojimai.
Prisiminkite, kad dabartinė sistema nėra duotybė. Tai ne Žemės trauka, kurios nepakeisi.
Ją sukūrė žmonės. O mes – taip pat žmonės. Taigi sukurkime ką nors naujo. �